įraginti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įraginti (vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įraginti, įragina, įragino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įraginu	įraginau	įragindavau	įraginsiu
tu	įragini	įraginai	įragindavai	įraginsi
jis, ji	įragina	įragino	įragindavo	įragins
mes	įraginame, įraginam	įraginome, įraginom	įragindavome, įragindavom	įraginsime, įraginsim
jūs	įraginate, įraginat	įraginote, įraginot	įragindavote, įragindavot	įraginsite, įraginsit
jie, jos	įragina	įragino	įragindavo	įragins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įraginčiau		įragintumėme, įragintumėm, įragintume
2 asm.	įragintumei, įragintum		įragintumėte, įragintumėt
3 asm.	įragintų		įragintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įraginkime, įraginkim
2 asm.	įraginki, įragink		įraginkite, įraginkit
3 asm.	teįragina, teįraginie		teįragina, teįraginie

• žr. pagr. f. įraginti, įragina, įragino

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: įraginąs, įraginantis, įraginanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: įraginęs, įraginusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: įragindavęs, įragindavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: įraginsiąs, įraginsiantis, įraginsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: įraginamas, įraginama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: įragintas, įraginta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: įraginsimas, įraginsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: įragintinas, įragintina.
• taip pat žr. pdlv.: įraginant, įraginus, įragindavus, įraginsiant.
• taip pat žr. psdlv.: įragindamas, įragindama.
• taip pat žr. bdn.: įraginte, įragintinai.
• Skiemenys: į-ra-gin-ti

įraginti

1. skatinant įprašyti, įsiūlyti:
   • Nemoku svečių įrãginti, kad valgytų.

Etimologija

<= į- raginti, ragina, ragino

Antonimai

    įraginti: bendrai

neįraginti (lt)

Išvestiniai žodžiai

    įraginti: Išvestiniai žodžiai

neįraginti (lt) (neig. ) įraginimas (lt) (vyr. g.)

įragintojas (lt) (vyr. g.) įragintoja (lt) (mot. g.)

Vertimai

  įraginti: bendrai

---

Dalyvis

įraginti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintas	įraginti	įraginta	įragintos	įraginta	-
kilm.	įraginto	įragintų	įragintos	įragintų	-	-
naud.	įragintam	įragintiems	įragintai	įragintoms	-	-
gal.	įragintą	įragintus	įragintą	įragintas	-	-
įnag.	įragintu	įragintais	įraginta	įragintomis	-	-
viet.	įragintame	įragintuose	įragintoje	įragintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintasis	įragintieji	įragintoji	įragintosios	-	-
kilm.	įragintojo	įragintųjų	įragintosios	įragintųjų	-	-
naud.	įragintajam	įragintiesiems	įragintajai	įragintosioms	-	-
gal.	įragintąjį	įragintuosius	įragintąją	įragintąsias	-	-
įnag.	įragintuoju	įragintaisiais	įragintąja	įragintosiomis	-	-
viet.	įragintajame	įragintuosiuose	įragintojoje	įragintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta.
• Skiemenys: į-ra-gin-ti

įraginti

1. tas, kurį įragino

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- raginti, ragina, ragino

---