Seneka

Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca (4 pr. Kr.-65) – romėnų valstybės veikėjas, filosofas, dramaturgas ir gamtos tyrinėtojas.

Seneka. P. Rubenso piešinys

Sentencijos

Apie baimę

1. Būtinai daugelio bijosi tas, kurio daugelis bijosi.
2. Ilgai bijote to, kas taip trumpa.
3. Jei norite nieko nebijoti, prisiminkite, kad bijoti galima absoliučiai visko.
4. Kas krauna piktadarybę ant piktadarybės, tas didina savo baimę.
5. Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi.

Apie blogį

1. Blogis ne išorėje, o mūsų viduje, jis apsigyvena mūsų sieloje. Mes nuo jo vargiai išsigydome dėl to, kad nežinome, jog buvome susirgę.
2. Blogis pats išgeria didžiąją savo nuodų dalį. – „Laiškai Liucijui“.
3. Blogų žmonių peikimas tolygus gyrimui.
4. Ilgai bendraujant pamilstamas ir blogis, ir gėris.
5. Joks blogis nėra didelis, jei jis paskutinis. Atėjo pas tave mirtis? Ji būtų baisi, jei galėtų būti su tavimi, bet ji arba nepasirodys, arba greitai bus praeityje, jokiu būdu ne kitaip.
6. Kiekvienas blogis kaip nors kompensuojamas. Mažiau pinigų – mažiau rūpesčių. Mažesnė sėkmė – mažiau pavyduolių. Net tada, kai mums ne juokai galvoje, slegia ne pats nemalonumas, o tai, kaip į jį reaguojame.
7. Kvaila rinktis blogį, užuot pasirinkus gėrį.
8. Nepatikti blogiems – girtinas dalykas.
9. Visuomet apie save turime sakyti: mes esame blogi, buvome blogi ir būsime (nenoromis) blogi. Bus žmogžudžių, tironų, paleistuvių, šventvagių, išdavikų.

Apie blogybes

1. Be kitų blogybių, blogiausia yra ta, kad keičiame pačias ydas.
2. Didžiausia mūsų laikų blogybė – nedorybingumas.
3. Kiekviena blogybė iš pradžių lengvai užgniaužiama.

Apie darbą

1. Didžiuosius įkvepia darbas.
2. Gerbk tuos, kurie bandė atlikti didžius darbus, net jeigu jiems tai nepavyko.
3. Kai kurių darbų didybę lemia ne tiek mastas, kiek savalaikiškumas.
4. Kiekvienas darbas man bus sąžinės, o ne garbės reikalas.
5. Pradėdami darbus, turime derintis prie jėgų.

Apie dorybes

1. Dori ketinimai vertingesni už gėdingus poelgius.
2. Dorybė yra sugebėjimas tenkintis mažu.
3. Dorybė savo esme patraukia visus į save, ji taip miela, kad net piktadariui būdinga laikyti save doru.
4. Dorybė sutampa su laime.
5. Dorybė tegu žengia pirma, ji neša vėliavą. Turėkime malonumų, bet būkime jų šeimininkai ir valdovai.
6. Dorybės bus ten, kur sutarimas ir vienybė, o ydos neša prieštaravimus.
7. Juk dorybė yra teikti geradarystes ne tam, kad būtų atlyginta.
8. Ko reikia, kad būtum doras? Noro.
9. Man regis, jog niekas labiau nevertina dorybės, niekas nėra labiau jai atsidavęs už tą, kuris praranda gerą vardą siekdamas neprarasti sąžinės.
10. Mokytis dorybių – vadinasi, išsižadėti ydų.
11. Niekas nėra doras atsitiktinai. Dorybės reikia mokytis. – „Laiškai Liucijui“.

Apie draugus

1. Būdami kartu vienas kitam daugiau duosime.
2. Draugo ištikimybė reikalinga ir laimėje, o nelaimėje ji tiesiog būtina.
3. Kam įgyju draugą? Kad turėčiau už ką numirti, kad turėčiau pas ką sekti į tremtį, kad galėčiau savo krūtine ginti jo gyvybę, paaukodamas savąją.
4. Kiek tai įmanoma, pasirinkime laisvus nuo geismų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus.
5. Niekuomet laimė nėra iškėlusi žmogaus į tokią aukštumą, kad jam nebūtų reikėję draugo.
6. Nors yra tokių dalykų, kuriuos paprastai slepiame, draugui patikėk visus rūpesčius, visas mintis.
7. Pasirinkti draugus mažiausiai susitepusius.
8. Per skurdą sužinosi tai, ko pats negaliu žinoti: skurdas paliks tik tikrus ir patikimus draugus; nueis šalin kiekvienas, kuriam reikėjo ne tavęs, bet ko nors kito. Argi neverta mylėti skurdo vien todėl, kad jis parodo, kas tave iš tikrųjų myli?!

Apie filosofiją

1. Būti sveikam – tai filosofuoti. Be šito siela serga. Kūnas irgi.
2. Filosofija neturi tarnauti ydų pateisinimui.
3. Mano nuomone, niekas mirtingiesiems nepadarė tiek bloga, kaip tie, kurie išmoko filosofijos kaip kokio parsiduodančio amato, kurie gyvena kitaip, negu moko.
4. Sapną papasakos tik pakirdęs žmogus, o ydas pripažins tik sveikstantis. Tad pabuskime, kad galėtume pasmerkti savo paklydimus! Tik filosofija mus pažadins, tik ji išblaškys sunkų sapną. Jai visas atsiduok. Tu jos vertas, o ji verta tavęs, pulkite viens kitam į glėbį. Nuo visų kitų dalykų atsisakyk narsiai ir atvirai. Negalima būti filosofu kartkartėmis.
5. Žinau, Liucijau, jog tau aišku, kad niekas negali ne tik laimingai, bet ir pakenčiamai gyventi neužsiiminėdamas filosofija ir kad gyvenimą laimingą padaro tik tikroji išmintis, o pakenčiamą – jos pradai.

Apie džiaugsmą

1. Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas.
2. Nesitikėk iš draugystės naudos, o džiaukis galimybe teikti džiaugsmą kitam.
3. Tikras džiaugsmas – dalykas rimtas.
4. Tikras džiaugsmas yra tylus.

Apie gerumą

1. Atkaklus gerumas nugali bloguosius, niekas nėra tokios užkietėjusios ir priešiškos meilei širdies, kad nemylėtų gerųjų, net juos skriausdamas.
2. Bendrauk su tais, kurie padarys tave geresnį. Prisileisk tuos, kuriuos gali padaryti geresniais. Tai įvyksta kartu: mokydami kitus, žmonės mokosi patys.
3. Geriausieji patiria visa, kas blogiausia.
4. Jei turime teisę spręsti, ypač rinkimės išliksiančias geradarystes, kad dovanos būtų kuo mažiau mirtingos.
5. Kas daro gera kitam, daro gera pats sau, ir čia svarbu ne padariniai, o pats geradarystės aktas, nes jau vien geradarystės suvokimas teikia didelį džiaugsmą.
6. Kas yra geradarystė? Svarbu ne kas daroma ar duodama, geradarystės esmė glūdi ne atliktame poelgyje ar daikte, bet davėjo ar darytojo širdyje.
7. Ko reikia, kad būtum gerasis? Noro.
8. Mes nieko nevertiname aukščiau už geradarystę, kol jos laukiame, ir žemiau – kai gauname.
9. Skaičiuojami ir dalinami daiktai nėra geradarystė.
10. Sunku pastūmėti į gera pamokymais, lengva – pavyzdžiu.

Apie gėdą

1. Gėdinga kalbėti viena, o galvoti kita, bet dar gėdingiau – galvoti viena, o rašyti kita.
2. Kartais gėda draudžia tai, ko nedraudžia įstatymai.
3. Prarastos gėdos nesusigrąžinsi.

Apie gėrį

1. Atsisakyti ydų, siekti dorybės, kuri yra aukščiausias gėris.
2. Aukščiausias gėris yra nepalaužiama sielos tvirtybė – įžvalgumas, subtilumas, sveikata, laisvė, harmonija, grožis.
3. Didžiausias gėris yra nemirtingas, negali išnykti, nepripažįsta persisotinimosi ir gailėjimosi.
4. Didžiausias gėris – sielos darna.
5. Didžiausias gėris – tai niekinanti likimo išdaigas ir besitenkinanti dorybėmis siela.
6. Garbingumas yra vienintelis sielos gėris, o nuosmukis – vienintelis blogis. Visi kiti dalykai – menkaverčiai. Jie nei padidina laimės, nei atima, nei didina gėrio, nei atima.
7. Išoriniai dalykai nėra gėris – dorybė glūdi sieloje.
8. Kas gera daro kitam, tas gera daro sau pačiam ne padarinių prasme, bet pačiu gėrio sukūrimo aktu, nes aukščiausias atpildas žmogui yra sukurto gėrio suvokimas.
9. Kiekvieno mirtingojo gėris yra mirtingumas. Juk tikrasis gėris – išmintis ir dorybė – nemiršta. Tai vienintelis mirtingiesiems tenkantis nemirtingas dalykas.
10. Savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. – „Laiškai Liucijui“.
11. Savo tikslu pasirinkime aukščiausiąjį gėrį, prie kurio veržtumės, į kurį žvelgtume atlikdami kiekvieną darbą – kaip jūrininkai, nusakantys kryptį pagal kurią nors žvaigždę.
12. Tinginystė ir silpnybė yra kovos ir blaškymosi ženklas. Todėl drąsiai galima tvirtinti, jog didžiausias gėris yra sielos darna.
13. Žmonija dar nesitvarko taip, kad visi būtų už gėrį. Sielos gėrio tegul ieško siela.

Apie gyvenimą

1. Amžių gyveni, amžių mokaisi, kaip gyventi.
2. Aš gyvensiu galvodamas, jog esu gimęs dėl kitų ir už tai dėkosiu gamtai.
3. Ar ne per vėlu pradėti gyventi tuomet, kai reikia jį baigti?
4. Blogai gyvena tas, kas nemoka gerai numirti.
5. Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.
6. Elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, nedaug vietos užimtų, bet daug svertų. Matuokime jį darbais, o ne laiku.
7. Gyvenimas be mokslo – mirtis.
8. Gyvenimas be tikslo yra klaidžiojimas.
9. Gyvenimas ilgas, jeigu jis tikravertis... Matuokime jį poelgiais, o ne laiku.
10. Gyvenimas ilgas, kai jis pilnatviškas.
11. Gyvenimas ilgas vienu atveju: jei jo pakanka.
12. Gyvenimas yra ne kas kita, kaip gladiatorių mokykla: su tais pačiais ir kartu geriama, ir kaunamasi.
13. Gyvenimas – kova.
14. Gyvenimas nėra nei gėris, nei blogis, o tik gėrio ir blogio buveinė.
15. Gyvenimas skirstomas į tris laiko vienetus: kas buvo, kas yra ir kas bus. Tai, ką dabar veikiame, yra trumpa, ką veiksime – netikra, ką nuveikėme – užtikrinta.
16. Gyvenimą valdyti įmanoma tik jį paniekinus.
17. Gyvenimo trumpumo mes negauname, o pasidarome jį patys.
18. Gyventi reikia mokytis visą gyvenimą ir visą gyvenimą reikia mokytis mirti.
19. Iš būtinų dalykų pirmą vietą užima tie, be kurių negalima gyventi, antrą – be kurių privalome gyventi, trečią – be kurių nenorime.
20. Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems.
21. Jis neilgai gyveno, bet ilgai prabuvo.
22. Kai atidėliojame gyvenimą, jis ir praeina.
23. Kai kurie nustoja gyventi taip ir nepradėję.
24. Kaip ilgai gyvensiu nuo manęs nepriklauso, bet nuo manęs priklauso, ar tikrai gyvensiu, kol gyvenu.
25. Ką rinktis: gerą gyvenimą ar gerą vardą?
26. Kiekviena diena – vis naujas gyvenimas.
27. Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros.
28. Kol atidėliojame gyvenimą, jis ir praeina.
29. Kol galite, gyvenkite linksmai.
30. Laimė niekados neiškelia žmogaus taip aukštai, kur jam nereikia draugų. 
31. Mokantiems pasinaudoti gyvenimas yra ilgas.
32. Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės.
33. Neapkęsti gyvenimo galima tik dėl apatijos ir tingumo.
34. Nedorėliai pasidarome todėl, kad niekas neatsigręžia atgal ir neapžvelgia praleisto gyvenimo.
35. Nerasi norinčio išdalinti savo pinigus, o gyvenimą kiekvienas išskirsto daugybei kitų.
36. Nėra krašto, kur žmogus negalėtų gyventi; nėra krašto, kur jis negalėtų pakelti akių į dangų. Kur mes bebūtume, atstumas tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška, yra tas pats.
37. Niekas mirtingiesiems nepadarė tiek blogo, kaip tie, kurie gyvena kitaip, negu moko gyventi.
38. Nuolat klaidžiojantis gyvenimo kryžkelėse ir takuose jokių išliekamų pėdsakų nepalieka.
39. Pasivogtas gyvenimas – negarbingas, pasivogta mirtis – graži.
40. Pirmiausia gyventi, paskui filosofuoti.
41. Svarbu ne tai, ar ilgai, bet ar tinkamai tu gyveni.
42. Tarp žmonių gyvenk taip, lyg Dievas tave matytų. Kalbėk su Dievu taip, lyg žmonės tave girdėtų.
43. Tiek pasakėčia, tiek gyvenimas vertinamas ne už ilgumą, o už turinį.
44. Trumpas gyvenimas mums ne duodamas – jis mūsų pačių apkarpomas; ne pagailėta mums gyvenimo – patys jį iššvaistome. Deramai tausojamas gyvenimas – ilgas.
45. Trumpiausias ir neramiausias gyvenimas tų, kurie pamiršta praeitį, nepaiso dabarties, bijo ateities; atėję prie gyvenimo krašto, vargšai per vėlai supranta, jog taip ilgai buvo užsiėmę nieko neveikimu.
46. Trumpiausias yra užsiėmusių žmonių gyvenimas.
47. Visas gyvenimas yra vergija. Reikia priprasti prie savo padėties, ja skųstis kuo mažiau, joje ieškoti, kas mums būtų naudingiau – nėra tokios atšiaurios būklės, kurioje nurimusi siela nerastų paguodos.
48. Visas žmogaus gyvenimas yra kelias į mirtį.
49. Žmonių kalba tokia, koks jų gyvenimas.

Apie godumą

1. Didžiausias turtas – godumo stygius.
2. Godumas visada sulaukia bausmės, nors ir jis pats savaime yra pakankama bausmė.
3. Godumui niekada negana, prigimčiai gana ir kruopelytės.
4. Jei tave apleido godumas – baisiausia giminės liga, garbės troškimas ilgai nedels.
5. Kodėl gi aš negalėčiau pavadinti turtingiausia tą žmonių giminę, kurioje neįmanoma rasti vargšo? Bet į tą puikią tvarką įsiveržė godumas ir, trokšdamas šį bei tą atskirti sau ir pasisavinti, padarė taip, kad viskas tapo svetima, o milžiniškas gėrybių perteklius virto jų trūkumu. Godumas atnešė skurdą ir, daug ko trokšdamas, neteko visko.

Apie išminčius

1. Ir išminčių laikyk tokios rūšies žmogumi, kuris ilgalaike ir nuolatine mankšta pasiekė ištvermės kietybės ir gebėjimo nuvarginti bet kokią jėgą.
2. Išminčiaus jausmai visų atžvilgiu tokie kaip gydytojo ligonių atžvilgiu.
3. Išminčiaus mirtis yra mirtis be baimės.
4. Išminčiaus namai ankšti, neišpuoselėti, be klegesio, be puošmenų, nesaugomi parsidavėlišku išdidumu paskirstančių minią durininkų, bet per šį tuščią, be vartininko slenkstį likimas neperžengia. Jis žino, kad jam nėra vietos ten, kur niekas nuo jo nepriklauso.
5. Išminčiaus nepalies nei skriauda, nei įžeidimas.
6. Išminčius yra saugus, jo negalima nei įžeisti, nei nuskriausti.
7. Išminčius negali būti pažeidžiamas.
8. Išminčius nemėgsta turto, bet jam atiduoda pirmenybę. Neatiduoda jam savo sielos, bet jį priima į savo namus. Jį valdo, bet netampa jo vergu.
9. Išminčius nieko negali prarasti, viską jis laiko savyje…
10. Išminčius – tokios rūšies žmogus, kuris ilgalaike ir nuolatine mankšta pasiekė ištvermės kietybės ir gebėjimo nuvarginti bet kokią jėgą.
11. Išminčius visus – ir subrendusius, ir žilo plauko sulaukusius – laiko vaikais.
12. Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.

Apie išmintį

1. Išmintis yra tobulas viršūnę ir gėrį pasiekęs protas. Ji – gyvenimo menas. – „Laiškai Liucijui“.
2. Išmintis pasireiškia ne tiek mokyme, kiek gyvenime; proto ryžtingume ir godumo suvaldyme. Ji moko mus ne tik kalbėti, bet ir elgtis bei derinti savo žodžius ir veiksmus.
3. Manau, jog daugelis būtų pasiekę išmintį, jei nebūtų manę, kad jau yra pasiekę.
4. Pirma išmok doros, o paskui išminties, nes be pirmosios sunku išmokti antrosios.
5. Šiek tiek pasitrynęs išminties srityje žmogus nenusirita į visišką niekšiškumą; dažai įsigėrė giliai, jų neįmanoma iš visur ištrinti ir pakeisti blogio spalva.
6. Tačiau tik vienas užsiėmimas yra iš tiesų laisvas, nes daro žmogų laisvą. Tai – išmintis, kilni, narsi, didžiadvasiška. Visa kita yra menka ir vaikiška.

Apie įstatymus

1. Įstatymas turi būti trumpas, kad jį lengvai galėtų įsiminti ir mažai išmanantys žmonės.
2. Kai kurie nerašyti įstatymai tvirtesni už visus rašytinius.
3. Mūsų dorovinių pareigų daug daugiau, negu nurodo įstatymai.

Apie ydas

1. Ydą turi tik tas, kas gali turėti dorybę. – „Laiškai Liucijui“.
2. Ydinga visa, kas per daug.
3. Ydos įgyjamos ir be mokytojų.
4. Ir pasitikėjimas visais, ir netikėjimas niekuo yra yda.
5. Kai kurios ydos prasiskverbia į mus dorybių pavidalu.
6. Klysti, mielas Liucijau, manydamas, jog prabanga, dorybingumo nepaisymas ir visa, dėl ko kiekvienas priekaištauja savo laikams, yra mūsų šimtmečio ydos. Tai žmonių, o ne laiko trūkumai. Visi amžiai turėjo nuodėmių.
7. Kodėl žmogus nepripažįsta savo ydų? Todėl, kad jis vis dar skendi jose. Tai tas pats, kaip reikalauti iš miegančiojo pasipasakoti sapną.
8. Nesaikingumas visada yda.
9. Reikia išsirinkti garbingą vėliavą. Jos šūkiai turi skatinti kautis su tomis ydomis, kurios, vos tik atsiradusios beregint nusilpnina žmogų.
10. Svetimos ydos visada mums prieš akis, o savo – už nugaros.
11. Teisingas mąstymas parbloškia ne pavienes ydas, visas iš karto vienu ypu nugali.

Apie kaltę

1. Netyčinė kaltė nekalta.
2. Pirmoji pasitaisymo sąlyga – suvokti savo kaltę.
3. Taigi baikime, kad kaltė kristų visam mūsų amžiui. Ir mūsų protėviai skundėsi, ir mūsų ainiai skųsis, kad žlugo dora, viešpatauja niekšybė, žmonija smunka į visuotinį blogį. Tačiau viskas stovi toje pačioje vietoje ir stovės, tik truputį pajuda tai šen, tai ten, kaip jūros bangos kylant potvyniui plačiai išsilieja, o atoslūgio metu sugrįžta į krantus.

Apie klaidas

1. Menkos neatitaisomos klaidos netrukus gali virsti didelėmis ydomis.
2. Nuo mažų klaidų lengva pereiti prie didelių ydų.
3. Sunki klaida dažnai prilygsta nusikaltimui.

Apie knygas

1. Kam tūkstančiai knygų ir jų rinkinių, jei šeimininkas per gyvenimą vos įstengia perskaityti jų pavadinimus? Autorių minia slegia besigilininantį, o ne ugdo; daug verčiau atsidėti keletui, užuot klaidžiojus po visus.
2. Naudą duoda ne knygų daugumas, o gerumas.
3. Per didelė knygų gausybė išsklaido mintis.

Apie kūną

1. Aš esu didesnis ir gimęs dėl didesnių dalykų, nei vergavimas kūnui, į kurį žiūriu kaip į savo laisvės pančius.
2. Kūno poreikiai menki: nealkti, nešalti, netrokšti. Jei trokšta daugiau, vargsta dėl ydų, ne dėl reikalo.
3. Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas.

Apie laiką

1. Dalį laiko iš mūsų pavagia, dalį – atima, o dalis nepastebimai dingsta.
2. Dalį laiko žmonės pasisavina iš mūsų akiplėšiškai, dalį atima nejučiom, dalis pražūna savaime. Bet gėdingiausia yra netekti jo dėl apsileidimo.
3. Didžiausia mūsų problema yra ne tai, kad turime per mažai laiko, o tai, kad tą laiką netinkamai naudojame.
4. Šykštumas kilnus tik eikvojant laiką.
5. Tas, kuris sau sunaudoja visą laiką, kuris kiekvieną dieną tvarko kaip paskutinę, nei trokšta rytdienos, nei bijo.
6. Viskas svetima, tik laikas – mūsų.

L. Giordano piešinys Senekos mirtis

Apie laimę

1. Kas patikėjo akimirkos gėrybėmis, tą jos pačios beregint palieka, o jei nepalieka, sutriuškina. Nedaugeliui pavyksta ramiai atsisakyti laimės; daugumas krinta kartu su tuo, kas juos iškėlė, ir juos užgriūva tas pats, kas kažkada juos išaukštino.
2. Kiekvienas gali surasti laimę, jeigu jos ieško ne išoriniuose dalykuose, bet savo sieloje.
3. Laimė – ne bet koks gyvenimas, o tik gražus.
4. Laimingas gyvenimas yra toks, kuris neprieštarauja vidinei prigimčiai.
5. Laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. Prie gerų poelgių veda pamokymai. Vadinasi, laimingam gyvenimui užtenka pamokymų.
6. Laimingo gyvenimo esmė yra tvirta ramybė ir nepajudinamas tikėjimas, o žmonės ieško progų nerimti ne nešdami savo naštą, o vilkdami savo naštą pavojingais gyvenimo keliais. Todėl jie nuolatos tolsta nuo tikslo ir kuo daugiau stengiasi, tuo labiau kliudo sau. Čia taip bėgant labirintu, skubantieji susipainioja.
7. Laimingas tas, kuriam pasisekė pajusti geriausia ir blogiausia, ką gali pasiūlyti likimas.Tas, kuris šaltakraujiškai iškentėjo likimo smūgius, nebijo nesėkmių.
8. Laimingas tas žmogus, kuriam neegzistuoja joks gėris ir blogis, išskyrus dvasios gėrį ir blogį.
9. Nepaprastai laimingas ir pats sau priklauso tas, kuris be nerimo laukia rytojaus.
10. Niekas nebūna laimingas prieš savo norą, nedorumas yra savanoriškas dalykas.
11. Niekuomet nebus laimingas tas, kuriam neramu, jog kitas už jį laimingesnis.
12. Visi trokšta laimingai gyventi, bet dauguma miglotai įsivaizduoja, kas sudaro laimingo gyvenimo esmę.
13. Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas.

Apie likimą

1. Daugelis leidžia laiką, kišdamiesi į kitų likimą arba skųsdamiesi savuoju, daugybę jokio tikslo nesiekiančių žmonių blaško vis naujus sumanymus siūląs, nepastovus, pats savęs nemėgstąs klajoklis lengvabūdiškumas.
2. Didžius pavyzdžius pateikia tik blogas likimas.
3. Likimas atima tik tai, ką buvo davęs.
4. Likimas bijosi drąsių, spaudžia bailius.
5. Likimas negali išplėšti to, ko nebuvo davęs.
6. Su noru einantį likimas veda, be noro – traukia.
7. Viskas žūva ten, kur likimas leidžia tiek, kiek pataria pyktis.

Apie malonumus

1. Ir senatvė kupina malonumų, jei tik mokama ja naudotis.
2. Malonumų – begalybė, ir kuo daugiau žmogus jų semia, tuo labiau jie neišsemiami.
3. Malonumų vergu tapęs žmogus tą pačią akimirką patenka ir į kančios vergiją.
4. Naudokis nūdienos malonumais taip, kad nepakenktum būsimiesiems.
5. Patirkime malonumų, bet būkime jų šeimininkai ir valdovai.
6. Praradę saiką, vadinamieji malonumai virsta kančia.

Apie mirtį

1. Bijome mirti, nors kiekviena akimirka yra ankstesnės mūsų būklės mirtis.
2. Dažnai mirties baimė yra mirties priežastis.
3. Gausybė mirties bausmių ne mažiau žemina valstybės galvą, nei gydytoją žemina ligonių mirtingumas.
4. Gyvenimas be mokslo – mirtis.
5. Kai kuriuos priverčia mirti tai, kad be paliovos keisdami sumanymus grįžta prie to paties, ir nebelieka vietos naujovei. Jiems pradeda atsibosti gyvenimas ir pasaulis, ir iškyla tas tirpstančių smagumų klausimas: „Iki kolei vis tas pats?“ (…) Klausi, kaip, mano manymu, kovoti su šiuo pasibjaurėjimu. Geriausia, kaip sako Atenodoras, prisirišti prie veiklos, valstybės reikalų ir pilietinių pareigų.
6. Kvaila mirti iš mirties baimės.
7. Mirčiai būtina rengtis labiau negu kam kitam.
8. Mirtis mus sunaikina, arba išlaisvina. Išvaduotiems, nuėmus naštą, lieka kažkas geresnio, sunaikintiems nieko nelieka; pražūva ir gera, ir bloga. – „Laiškai Liucijui“.

Apie narsą

1. Be kovos ir narsa blėsta.
2. Narsa be proto – tik savotiškas bailumas.
3. Narsa – tai baimės niekinimas. Ji įgalina nepaisyti gresiančių pavojų, kviečia juos į kovą ir sutriuškina.

Apie nedėkingumą

1. Kiekvienas nedėkingas žmogus bus nelaimingas, ką ten bus, – jis yra nelaimingas.
2. Nedėkingas tas, kuris be palūkanų atsilygina už geradarystę.
3. Tu piktiniesi, kad pasaulyje yra nedėkingų žmonių. Paklausk savo sąžinę, ar tu pats buvai dėkingas visiems, kas tau teikė paslaugas.

Apie nelaimes

1. Aplinkybės, darančios žmones nelaimingus, dažnai daro juos ir prietaringus.
2. Ištikus nelaimei, protaujame daug teisingiau, o sėkmė pasigrobia tiesą.
3. Jokia nelaimė nėra per didelė, jei ji paskutinė.
4. Kas nelaimėje duoda neaiškų patarimą, atsisako patarti.
5. Nelaimė dažnai suteikia dingstį šaunumui.
6. Nelaimė dažnai suteikia viltį.
7. Nelaimė – narsos pretekstas.
8. … nelaimė nėra tokia didelė, kaip skelbia gandai.
9. Niekas pasaulyje neužsitarnauja tokios pagarbos, kaip žmogus, kuris moka vyriškai iškentėti nelaimę.
10. Tikiuosi gero, bet pasirengęs sutikti ir nelaimę.
11. Ugnis išbando auksą, nelaimė – žmonių tvirtumą.
12. Žinok, jog iš anksto apmąstytas negandas žmonės pakelia narsiau, nes spėjo priprasti.

Apie nusikaltėlius

1. Baudžiančiam jokiu būdu netinka pykti, nes bausmė padeda pataisyti nusikaltėlį, jei paskiriama apsvarsčius.
2. Daugybė žmonių piktinasi ne nuodėmėmis, o nusidėjėliais.
3. Gailintis nusikaltėlių kenkiama doriems žmonėms.
4. Nusikaltėlis kartais gali išvengti bausmės, bet ne jos baimės.
5. Pasmerktas nusikaltėlis kybo ant vieno kryžiaus, o tie, kurie savanoriškai prisikala, – ant tiek kryžių, kiek turi aistrų.
6. Saulė ir nusikaltėliams šviečia, o jūros atviros ir piratams.

Apie nusikaltimus

1. Kas neužkerta kelio nusikaltimui, galėdamas jį užkirsti, tas nusikaltimą skatina.
2. O juk didžiausia bausmė už nusikaltimus slypi juose pačiuose.
3. Sumanytas, kad ir neįvykdytas nusikaltimas vis dėlto nusikaltimas.
4. Tas, kuris turėdamas galimybę sutrukdyti nusikaltimą, to nepadaro, – prie jo prisideda.
5. Vieni nusikaltimai tiesia kelią kitiems.

Apie pyktį

1. Niekas niekuomet nenorės nuo smarkaus kirčio priešui netekti rankos ar neįstengti pakilti po smūgio. O juk pyktis yra kaip tik toks ginklas, jį sunku atšaukti.
2. Nieko nėra sunkesnio už kivirčus. Pyktis juos skatina. Nieko nėra pražūtingesnio už karą. Galingųjų pyktis juo prasiveržia.
3. Piktumo priežastis yra įsitikinimas, kad esi nuskriaustas.
4. Pyktis dėl svetimos nuodėmės – šlykštus ir menkadvasis.
5. Pyktis yra tai, kas peršoka per protą, kas jį pasigrobia.

Apie prigimtį

1. Aukščiausias gėris yra gyvenimas pagal prigimtį.
2. Daiktų prigimtis neleidžia, kad gėris kenktų geriesiems.
3. Yra keturios prigimčių rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas. – „Laiškai Liucijui“.
4. Prabangos pomėgis nuvedė žmones tolyn nuo prigimties.
5. Prigimtis davė žmogui pakankamai tvirtybės, tik reikia ja pasinaudoti, sukaupti jėgas ir nukreipti jas savo naudai, o ne prieš save. Priežastis yra nenoras, o negalėjimas – tik pasiteisinimas.

Apie protą

1. Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius.
2. Dievas davė du dalykus, tą nuolankų padarą padariusius stipriausiu: protą ir bendruomenę.
3. Einame iš proto ne po vieną, bet visa visuomenė. Tramdome žmogžudystes ir atskirus nužudymus; o kaip gi su karais ir šlovę teikiančiu nusikaltimu – ištisų tautų išpjovimu?
4. Kai nėra vietos protui, nėra ir gėrio. – „Laiškai Liucijui“.
5. Kai protas mus palieka nežinioje, tenka atsiduoti likimo valiai.
6. Ko protas nenuramina, tą laikas numaldo.
7. Protas, kuriam perduodamos vadžios, yra galingas tol, kol atskirtas nuo aistrų; susimaišęs ir jomis susitepęs, nebeįstengia jų sulaikyti, nors anksčiau būtų įstengęs net pašalinti. Mat sykį sujaudinta ir išmušta iš vėžių sąmonė vergauja tam, kas ją varinėja. Kai kurių dalykų pradžia yra mūsų galioje, vėliau jie pačiumpa mus ir neleidžia grįžti.
8. Protingas žmogus yra santūrus. Kas santūrus, tas yra ištvermingas. Kas yra ištvermingas, tas yra ramus. Kas yra ramus, tas neliūdi. Kas neliūdi, tas yra laimingas. Vadinasi, protingas žmogus yra laimingas, ir laimingam gyvenimui užtenka vien proto.
9. Sugundyk mano protą ir gausi mano kūną.
10. Tobulo proto nei paskolinsi, nei nusipirksi. Jei jis ir būtų pardavinėjamas, manau, nesulauktų pirkėjų. O prastas perkamas kasdien.

Apie sėkmę

1. Kiek daug tamsos mūsų sąmonei teikia didelė sėkmė! Tas žmogus patikėjo esąs iškilęs virš daiktų prigimties…
2. Nesėkmė keičia į gera, sėkmė į blogą.
3. Sėkmė nėra pavydi, kaip mano žmonės, bet silpna: nieko neįstengia pasotinti.

Apie sielą

1. Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi.
2. Ne daiktai ydingi, bet sielos. Kam skurdas našta, tam ir turtas bus našta. Nesvarbu, ar paguldysi ligonį į medinę ar į auksinę lovą, nes kad ir kur jį neštum – visur jis nešis savo ligą.
3. Nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai.
4. Nepasotinama siela niekada nepasisotina. Tai troškulys, o ne liga.
5. Reikia galvoti taip, tarytum kiekvienas gali matyti kas dedasi mūsų sieloje.
6. Sielą tobulina tik vienas dalykas – pastovus gėrio ir blogio pažinimas, [kurį gali pasiekti tik filosofija]. Joks kitas menas netyrinėja gėrio ir blogio.
7. Svarbiausias nesveikos sielos įrodymas yra blaškymasis ir nuolatinis puldinėjimas tarp apsimetinėjimo doru ir polinkio į ydas.
8. Taurios ir kilnios sielos savybė yra siekimas padėti, teikti naudos.

Apie sielvartą

1. Yra ir sielvarto padorumo riba. Ir ašaroms reikia žinoti saiką. Tik neprotingi žmonės nesantūriai reiškia ir džiaugsmą, ir sielvartą.
2. Jei gali, nepasiduok sielvartui ir nieku gyvu jo nerodyk.
3. Mažas liūdesys šnekus, didis sielvartas nebylus.

Apie skaitymą

1. Iš to, ką skaitau, aš būtinai ką nors sau pasižymiu. Nesivaržau kartais užeiti ir į priešo stovyklas, ne kaip perbėgėlis, o kaip žvalgas.
2. Jeigu ką perskaitysi, tai įsidėmėk pagrindinę mintį. Taip darau ir aš: iš to, ką perskaitau, būtinai ką nors įsidėmiu.
3. Kas įgyjama skaitant ir užsirašant, virsta kūnu ir krauju.

Apie skurdžius

1. Kai ką pribloškia pravardžiavimas skurdžiumi, nors slėpimasis – tai priekaištai sau dėl to paties.
2. Niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.
3. Skurdžius ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.

Apie Tėvynę

1. Kiekvienas myli tėvynę ne dėl to, kad ji yra didelė, bet dėl to, kad sava.
2. Neleista kentėti tėvynei, vadinasi, ir piliečiui, nes jis pats yra tėvynės dalis.
3. Savo tėvyne laikau visą pasaulį.

Apie turtus

1. Didžiausias turtas – godumo stygius.
2. Klausi, koks turtų saikas? Pirma – turėti, kas būtiniausia, antra – būti tuo patenkintam.
3. Labiausiai turtais mėgaujasi tas, kuriam mažiausiai jų reikia.
4. Neigiu, kad turtai yra gėris. Jei jie būtų gėris, darytų žmones gerus.
5. Nė vienas iš tų, kuriuos į aukštas viršūnes iškėlė turtai ar pareigybės, nėra didis.
6. Pati nykiausia neturto rūšis – neturtas tarp turtų.
7. Tik išminčių patenkina jo turtas, o kvailys kankinasi niekindamas tai, ką turi.
8. Turtai atsiranda iš daugelio žmonių skurdo.
9. Turtas – tai protingo tarnas, o kvailio – ponas.

Apie valdžią

1. Neilgaamžė ta valdžia, kuri valdo liaudies nenaudai.
2. Valdymasis – aukščiausia valdžia, vergavimas savo aistroms – didžiausia vergovė.
3. Valdžia stipriau laikosi gerumu, o ne ginklais…
4. Valdžia svetimoms tautoms nėra tvirta.

Paminklas Senekai Kordobos mieste Ispanijoje.

Apie viltį

1. Kol gyvas, žmogus neturi prarasti vilties.
2. Kas neturi vilčių, tas niekuomet dėl nieko nenusivils.
3. Praradęs viltį nustosi bijoti.

Apie žmogų

1. Didelis skirtumas – žmogus negali nusidėti ar nenori.
2. Didis tas žmogus, kuris moliniais indais naudojasi kaip sidabriniais, bet ne mažiau didis ir tas, kuris sidabriniais naudojasi kaip moliniais.
3. Yra žmonių, kurie gyvena be jokio tikslo, praslenka pasaulyje kaip šapelis upėje: jie neina, juos neša.
4. Kai žmogus nežino, į kurį uostą plaukti, joks vėjas nebus palankus.
5. Kiekvienas protingas žmogus baudžia ne, kad buvo prasižengta, o dėl to, kad prasižengimas nebūtų pakartotas.
6. Pagal smulkmenas galime spręsti apie žmogaus būdą.
7. Pasinerk į save, ypač tada, kai esi priverstas būti tarp žmonių. Reikia, kad tu būtum nepanašus į daugelį.
8. Prisiminimas apie didžiuosius žmones mums turi ne mažesnę reikšmę negu jų buvimas šalia.
9. Spręsdamas apie žmogų, nepasitikiu akimis. Tiesai nuo apgaulės atskirti turiu geresnį, tikresnį matą: sielos gėrio tegu ieškos siela.
10. Taurus žmogus nesišvaisto pažadais, o daro daugiau negu žadėjo.
11. Visa, ką matai ir kame glūdi dieviškų ir žmogiškų dalykų visuma, yra vieninga; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus brolius, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti negu pačiam patirti skriaudą. Tegu jai įsakius, bus ištiesta ranka žmogui, kuriam reikia pagalbos. Tegu ir širdyje ir lūpose bus žodžiai: Kadangi esu žmogus, tai ir manau, Jog visa žmogiška nesvetima ir man.
12. Visi žmonės iš esmės vienodi, visi gimsta panašūs, reikšmingesnis tik tas, kuris padoresnis.
13. Žmogus iš prigimties skirtas bendrijai – gyventi su kitais.
14. Žmogus pernelyg mirtingas nemirtingumo pažinimui.
15. Žmogus žmogui – šventas dalykas.
16. Žmonių giminei daugiau nusipelno besijuokiantis, o ne sielvartaujantis. – „Apie sielos ramybę“.

Kitos

A  Ą  B  C  Č  D  E  Ę  F  G  H  I  Į  Y  J  K  L  M  N  O  P  R  S  Š  T  U  V  Z  Ž

A

1. Akys nemato, jei širdis joms liepia apakti.
2. Akmens tvirtybę žino tik jo skaldytojai.
3. Alkiui numalšinti reikia nedaug, bet labai daug reikia norint patenkinti persisotinusio skrandžio užgaidas.
4. Amžinybę sudaro priešybės.
5. Anas patenkintas paleistuvyste, kurios siekti kurstė pergalės sunkumas. Šitas patenkintas apgaule: tik nusivylęs sėkme, jis nusivils kalte. Visa tai atsitinka dėl blogų įpročių. Antra vertus, žinok, jog ir labiausiai į blogį linkusiose sielose išlieka gėrio supratimas: jos suvokia niekšybę, tiktai nepaiso jos. Todėl visi nutyli nuodėmes, net viskam klostantis sėkmingai, naudojasi jų vaisiais, o jas pačias slepia. Tik gryna sąžinė nori būti priekyje visų matoma, pašlemėkai net patamsyje nuogastauja.
6. Ankstesnės kartos paliko mums ne tiek parengtus atsakymus į klausimus, kiek pačius klausimus.
7. Apie dovaną užsimenantis žmogus reikalauja jos atgal.
8. Apie paslaugą tegu pasakoja ne ją suteikusis, o jos sulaukusis.
9. Ar turi dėl ko būti patenkintas savimi, jei tave supranta daugelis?

B

1. Bendraamžių rungtynėse vaikui neleiskime nei pralaimėti, nei pykti; stenkimės, kad jis būtų draugiškas su varžovais, kad įprastų norėti ne pakenkti, bet pralenkti; kai nugalės ar kita verta pagyrimo padarys, leiskime sielai pakilti, bet ne krykštauti, nes iš džiaugsmo pradedama šokinėti ant vienos kojos, o bešokinėjant – pasipučiama ir pernelyg didžiuojamasi. Leiskime ir atsipalaiduoti, bet drausime tinginiauti ir dykinėti; saugosime nuo lipšnumo, nes niekas neformuoja piktesnių žmonių, kaip švelnus ir meilus auklėjimas. Todėl vienatūrių, kuriems labiau nuolaidžiaujama, sielos esti labiau sugedusios. Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam nieko niekada nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiparšinėjama dėl auklėtojo griežtumo.
2. Bet koks vargas yra gamtos dėsnis…

C

1. Cezariui daug kas neleistina kaip tik todėl, kad jam leistina viskas.

D

1. Daug dėkingiau priimame, kas ateina iš malonės, o ne iš pilnų rankų.
2. Daviau, kad duočiau.
3. Dažniau naudokis ausimis negu liežuviu.
4. Dažniausiai įžeidžia išdidūs, nesuvaldomi, nemokantys pakelti laimės žmonės…
5. Didelė biblioteka veikiau išblaško skaitytoją negu moko. Kur kas naudingiau apsiriboti keliais autoriais, negu neapgalvotai skaityti daugelį.
6. Didelis, nusileis, kai galima bus dovanoti, nenusidedant pareigai ar ištikimybei, tai yra kai skriauda palies tik jį patį.
7. Didžiausiais vargšais telaiko pilvui ir geiduliams atsidavusius, nuo neveiklumo suragojusios ir sustingusios sielos mirtinguosius, kad ir kokiais turtais jie spindėtų.
8. Draugystė baigiasi ten, kur prasideda nepasitikėjimas.
9. Drąsa be sveiko proto – tik savotiškas bailumas.

G

1. Galima pastebėti, jog galingiausieji, aukštai iškilę žmonės prasitaria trokštą poilsio, šlovina jį, labiau vertina už visus turtus.
2. Galingesniųjų skriaudas reikia pakęsti linksmu veidu, o ne tik ištvermingai. Pamatę, jog nuskriaudė, jie vėl skriaus. Blogiausias besididžiuojančių aukšta padėtimi bruožas yra toks: jie nekenčia nuskriaustųjų.
3. Gašlumo niekas nežaboja – nei šventvagystės, nei teismas.
4. Garbei įsigyti nepakanka vieno žmogaus nuomonės.
5. Gerai žinomas seno dvariškio atsakymas. Paklaustas, kaip sulaukė rūmuose nepaprastai reto dalyko – senatvės, tarė: „Dėkodamas už padarytas skriaudas“. Dažnai ne tik neapsimoka keršyti už skriaudą, bet neapsimoka net pripažinti.
6. Geras įprotis privalo pašalinti tai, ką įdiegė blogas.
7. Gerti vyną taip pat kenksminga kaip ir nuodus.
8. Giriu ir džiaugiuosi, kad tu, palikęs visus savo reikalus, nuolatos stengiesi užsiimti vienu – tobulinti savo dvasią.
9. Girtavimas – savanoriškas išprotėjimas.
10. Girtumas uždega ir atskleidžia kiekvieną ydą, pašalina nedoriems sumanymams besipriešinančią gėdą.
11. Gladiatorius laiko nešlove stoti į porą su silpnesniu ir žino, kad pergalė be pavojaus, yra pergalė be šlovės.

I, Į, Y

1. Ir minios pagarbą, ir skriaudą laikykime tolygiomis. Pirmąja nesidžiaukime, dėl antrosios nesielvartaukime. Priešingu atveju, baisiai bijodami būti įžeisti ar šlykštėdamiesi tuo, apleisime būtinus ir visuomeninių bei asmeninių pareigų reikalus, kartais gal nepaprastai svarbius, nes moteriškas nerimas mus smaugs, priešindamasis norui išgirsti.
2. Ir po blogos rugiapjūtės reikia vėl sėti.
3. Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti.
4. Iš tikro dosnus tas, kuris duoda iš to, kas jam pačiam priklauso.
5. Įvykdė savo pažadą tas, kuris yra toks pat ir žiūrint į jį ir klausant jo.
6. Įžeidimo užgautas žmogus parodo, kad neturi nei įžvalgumo, nei pasitikėjimo savimi.
7. Yra lengvi ir neilgai trunkantys pratimai: bėgimas, gimnastika rankoms, šuoliukai aukštyn, į tolį... Tačiau po bet kokių pratybų reikia kuo greičiau nuo kūno pratimų pereiti prie mąstymo reikalaujančių užsiėmimų.

J

1. Jei nori būti mylimas – mylėk.
2. Jei nori išlaisvinti savo dvasią, tai gyvenk neturte.

K

1. Kai kurie neapsisprendžia, kur pasukti, ir paskutinioji valanda pasičiumpa juos snaudžiančius bei žiovaujančius.
2. Kai kurie vaistai pavojingesni už pačias ligas.
3. Kai matai, kiek yra tave aplenkusių, pagalvok, kiek nuo tavęs atsilikusių.
4. Kai oras ramus, kiekvienas gali būti vairininku.
5. Kaip bandančiam užgniaužti meilę žmogui reikia vengti bet kokių mylimo kūno prisiminimų, nes niekas neatsigauna lengviau už meilę, taip ir norintis atsisakyti visų ankstesnių troškimų turi nusukti akis ir ausis nuo to, kas palikta.
6. Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir mylėdama savo dėmenis.
7. Kaip garbė noriau lydi jos vengiančius, taip geradarysčių vaisius mieliau nunoksta tiems geradariams, kurie leidžia būti nedėkingiems.
8. Kaip geras imtynininkas ne visus veiksmus ir gudrybes išsimiklina panaudoti, nes retai tenka jų griebtis, bet gerai ir stropiai išsilavinęs atlikti vieną ar du veiksmus, atidžiai laukia progos (juk nesvarbu, kiek moka, jei moka tiek, kiek reikia nugalėti), taip ir šiame tyrime daug kas džiugina, o laimėti padeda kelios taisyklės.
9. Kaip mūsų iškvepiamas oras, perėjęs pro ilgo trimito vamzdžio susiaurėjimą ir išstumtas pro platesnę angą, sukelia skardesnį garsą, taip ir mūsų jausmus tyresnius padaro glausta eilėraščio eilutė. – „Laiškai Liucijui“.
10. Kaip pasaulio pareiga yra varyti ratu daiktų tvarką, kaip saulės pareiga keisti saulėtekio ir saulėlydžio vietą, ir šie mums sveiki dalykai teikiami neatlyginamai, taip vyro pareiga yra tarp kitų darbų teikti geradarystę. Taigi kodėl jis teikia? Tam, kad teiktų, kad neprarastų progos daryti gera.
11. Kalba – sielos rūbas.
12. Kalbėkime, ką jaučiame ir jauskime, ką kalbame.
13. Karaliams verčiau pelnyti ramybę maloningumu, nes nuolatinė rūstybė numalšina keleto asmenų neapykantą, bet skatina visuotinę. Reikia, kad pritrūktų noro siautėti, o ne priežasčių. Priešingu atveju, kaip nukirsti medžiai išleidžia dešimtis atžalų, kaip daugelis augalų apgenimi, kad būtų vešlesni, taip karaliaus nuožmumas, šalindamas priešus, didina jų skaičių. Mat nužudytuosius pakeičia tėvai, vaikai, artimieji, draugai.
14. Kas yra visur, to niekur nėra.
15. Kas nemoka tylėti, tas nesugeba ir kalbėti.
16. Kas padaro nuosprendį neišklausęs abiejų šalių, pasielgia neteisingai, nors tas nuosprendis būtų ir teisingas.
17. Kiek garbintojų, tiek pavyduolių. Todėl aš verčiau ieškau tikrojo, vidinio, o ne išorinio gėrio.
18. Kiekvienam kenkia arba savas kvailumas, arba svetimas niekšiškumas.
19. Kiekvienas yra nelaimingas tiek, kiek tiki toks esąs.
20. Kiekvienas kvailys kankinasi, niekindamas tai, ką turi.
21. Kliūtys grūdina tvirtą, o naikina silpną.
22. Klystame manydami, jog laisvė – jokios kančios nepatirianti būsena.
23. Kuo daugiau lobių išdalinsi, tuo labiau jie didės.

L

1. Labai nedėkingas yra tas, kuris, ko nors netekęs, nesijaučia esąs skolingas už tai, ką turėjo. Neganda išplėšia daiktą, bet palieka naudojimosi juo vaisius, o šiuos mes patys pražudome gailėdamiesi to, kas prarasta.
2. Lengva pažinti žmogaus būdą stebint, kaip jis reaguoja į pagyrimus.
3. Lengvabūdiškumas pats griauna ir trypia savo gerovę.
4. Lengvabūdiškumas – priešiškiausia atilsio yda.
5. Liaudies pritarimas – blogio įrodymas.
6. Ligos pradžia yra ligonių ir sveikų susimaišymas.

M

1. Malonių valandų atsiminimas ilgesnis ir ištikimesnis už jų realybę.
2. Manau, jos (moterys) lygiai taip pat įstengia, lygiai taip pat geba būti geravalės, jei tik nori; skausmą ir įtampą, kai prie jų pripranta, pakelia lygiai taip pat.
3. Melagis meluoja ir tada, kai neturi tam preteksto, vien iš įpročio.
4. Melas – plonasienis daiktas; gerai įsižiūrėjus, jis persišviečia.
5. Menkysta yra tas, kuris spyriojasi ir blogai vertina pasaulio tvarką, kuris labiau norėtų pataisyti dievus negu save.
6. Mes lengvai pasiduodame nedorybei, nes netrūksta nei vadų, nei palydovų, ir viskas eina kaip iš pypkės, netgi be vadų ir palydovų – ne aplinkiniais keliais, o stačiai. Visos kitos nuodėmės lemia kaltininkui gėdą ir kenkia klystančiam, o gyvenimo nuodėmės yra malonios.
7. Miestai buvo statomi šimtmečiais, o sugriaunami per keletą valandų.
8. Mokydami mokomės.

N

1. Naudingiau žinoti keletą išmintingų taisyklių, kurios visada galėtų tau pasitarnauti, kaip išmokti daugelį nenaudingų dalykų.
2. Ne tiesa, o tiesos tikimybė skatina mane vienaip ar kitaip pasielgti…
3. Ne vienas gali viską niekinti, visko turėti negali niekas.
4. Nekaltojo nuteisimas – tai pačių teisėjų nuteisimas.
5. Nepralieti niekieno kraujo, garantuoti ramybę visam pasauliui ir savo amžiui – štai didžiausias šaunumas.
6. Neskubėk teisti, skubėk suprasti.
7. Neskubus ir išmintingas kreditorius iš kai kurių padarė gerus skolininkus, palaikydamas ir užvilkinimu pagelbėdamas.
8. Net žvėrys turi paslaugumo jausmą.
9. Nežinojimas – menka paguoda ištiktam bėdos.
10. Nėra gėdingesnės vergijos už savanorišką.
11. Nėra nieko koktesnio už senį, kuris, be amžiaus, neturi kitų savo ilgo gyvenimo naudos įrodymų.
12. Niekada neišsilaisvinsime iš rūpesčių, jei galvosime, jog kiekvieną kartą esame vertinami, kai tik į mus pažvelgiama.
13. Niekas nejunta, kaip praeina jaunystė, bet kiekvienas jaučia, kada ji praėjo.
14. Nieko nėra amžina, tik kai kas trunka ilgai.
15. Nugalėti gali geresnis, bet laimėjęs jis negali nebūti blogesnis.

O

1. Oriai iškęsk tai, ko negali pakeisti.

P

1. Paklydimams nėra ribų.
2. Paniekinto troškimo skausmas mažiau gildys širdį, jei nebūsi jam žadėjęs pasisekimo. – „Apie sielos ramybę“.
3. Paprasti žmonės religijoje mato tiesą, išmintingi – melą, o valdantieji naudą.
4. Pasitikėjimas tegu remsis žinojimu, žinojimas – tvirtybe…
5. Per kančias į žvaigždes.
6. Per tūkstančius negarbių užropojusius į mėgavimosi garbe būseną, staiga išnyra apgailėtina mintis, jog jie vargo dėl užrašo ant kapo…
7. Pikčiausia negalia – prisirišimas prie savo negalių.
8. Prieš sakydamas ką nors kitiems, pasakyk tai sau.

R

1. Reikia ramiai klausytis nemokšų riksmo.

S

1. Savo sugebėjimus žmogus gali pažinti tik juos išbandęs.
2. Senatvėje nieko nereikia saugotis taip kaip tinginystės ir dykinėjimo.
3. Silpnybė gimdo žiaurumą. – „Apie sielos ramybę“.
4. Svarbiausia dorovės sąlyga – troškimas tapti dorovingu.
5. Svarbu ne ką, o kaip pakelti.

Š

1. Švari sąžinė yra nuolatinė šventė.

T

1. Tai, kas padarys mus geresnius ir laimingesnius, – arba atlapa, arba šalia.
2. Tai, ką galvoji apie save pats, yra kur kas svarbiau negu tai, ką apie tave galvoja kiti.
3. Tam, kuris neturi ko tikėtis, nėra ir ko nusiminti.
4. Tapęs visuotinis, paklydimas užima teisingumo vietą.
5. Tas, kuris negyvena dėl kitų, negyvena ir dėl savęs.
6. Tebūnie išklausyta ir antroji pusė.
7. Teisybės nepažįstantys bepročiai dievams priskiria jūros audras, baisias liūtis, žiemos šalčius, tuo tarpu niekas iš to, kas mums kenkia ar teikia naudos, netaikytina būtent mums. Ne dėl mūsų visata atneša žiemą ar vasarą, čia jos savi dėsniai, kuriais užsiima dievai. Mes esame pernelyg išdidūs, jei sau atrodome verti, kad tai vyktų dėl mūsų. Visa tai atsitinka ne tam, kad mus skriaustų ar, priešingai, gelbėtų.
8. Tiesos kalba paprasta.
9. Tik kvailys bijo gaujos, kai galima eiti tik po vieną.
10. Tik netekę kai kurių daiktų, suvokiame, kad jie mums nereikalingi. – „Laiškai Liucijui“.
11. Tikrosios didybės požymis yra smūgių nejautimas. Taip stambus žvėris ramiai žvelgia į lojančius šunis, taip banga veltui šokinėja prieš milžinišką uolą. Kas nepyksta, to skriauda nepaliečia, kas pyksta – paveikia.
12. Tyra sąžinė nebijo žmonių, o blogą baugina net vienatvė.
13. Todėl linksmesnius išvysi niekuomet fortūnos neaplankytuosius už jos paliktuosius.

U

1. Užgauliodami dangų ne šventvagiškai elgiatės, bet bergždžiai stengiatės.

V

1. Verčiau būti niekinamam dėl nuoširdumo negu kankinamam nuolatinio apsimetinėjimo.
2. Viena pasveikimo sąlygų – noras pasveikti.
3. Visa, kas atrodo žuvę, tik kinta. Ramia širdim turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą ir pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje nedingsta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves, žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai ją vėl sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja nueitą kelią: dalis dangaus nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu, pridurdamas: nei kūdikiai, [nei] vaikai, nei pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokio romumo, kokį teikia kvailumas.
4. Visa, ko lauki, ištverti lengviau.
5. Visų stipriausias – mokantysis valdytis.

Ž

1. Žiaurumas visuomet susijęs su beširdiškumu ir silpnumu.
2. Svetimų žmonų suvedžiotojui nedera reikalauti skaistumo iš savo žmonos. – „Laiškai Liucijui“.
3. Žmonės mažiau maldautų jei tai daryti reikėtų viešai.
4. Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais; išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.