Pereiti prie turinio

Vitbeltas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vitbeltas
Wheatbelt
Laiko juosta: (UTC 8)
------ vasaros: (UTC)
Valstybė Australijos vėliava Australija
Valstija Vakarų Australija Vakarų Australija
Savivaldybės 42
Įkūrimo data 1993 m.
Gyventojų (2021) 72 924[1]
Plotas 154 862 km²
Tankumas (2021) 0,47 žm./km²
Vikiteka VitbeltasVikiteka

Vitbeltas (angl. Wheatbelt) – vienas iš devynių Vakarų Australijos statistinių ekonominių regionų, esantis valstijos pietvakarinėje dalyje. Plotas 154 862 km². Į regiono sudėtį įeina 42 savivaldybės, kuriose gyvena 72 924 gyventojai (2021 m. gyventojų surašymo duomenys).[1] Padalintas į penkis paregionius (subregions); vieno aiškaus regioninio centro neturi – yra penki paregionių centrai: Nortamas, Narodžinas, Meredinas, Džurien Bėjus ir Mora.[2]

Intensyvaus žemės ūkio kraštas su augančia kasybos pramone. Pradėtas pamažu kolonizuoti XIX a. pirmoje pusėje, netrukus po pirmųjų europiečių įsikūrimo Vakarų Australijoje, intensyviau – nuo XIX a. pabaigos. Didelėje teritorijoje išvalyta natūrali augalija, steigti ūkiai javų ir gyvulių auginimui. Natūralios augalijos naikinimas sukėlė ekologinių problemų: padidėjo dirvožemio druskingumas, sumažėjo augalų ir gyvūnų rūšių, nemažai daliai likusiųjų gresia išnykimas.[3]

Kita prasme Vitbeltu (angl. wheat – 'kviečiai' belt – 'juosta') vadinamas apie 160 tūkst. km² dydžio pagrindinis javų auginimo regionas valstijos pietvakariuose, besitęsiantis iš šiaurės į pietus nuo Džeraldtono iki Didžiosios Australijos įlankos ir iš vakarų į rytus nuo Nortamo iki Sadern Kroso.[4]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spėjama, kad pirmieji žmonės, Australijos aborigenai, į Australijos pietvakarinę dalį atsikėlė apytikriai prieš 40 tūkst. metų.[5] XIX a. pirmoje pusėje jų gyvenamą kraštą pradėjo kolonizuoti europiečiai. 1829 m. Gulbių upės žemupyje įkūrus Gulbių upės koloniją (nuo 1832 m. – Vakarų Australija), pradėta domėtis ir giliau žemyne esančiomis teritorijomis. 1836 m. išsiųsta kolonijos vyriausiojo matininko Džono S. Rou (John Septimus Roe) vadovaujama ekspedicija ieškoti ganykloms tinkamų žemių į rytus nuo Eivono slėnio. Po jos regione pradėtos ganyti avys ir galvijai, vėliau kūrėsi ir nuolatiniai gyvulininkystės ūkiai.[6]

Seniausias Vitbelto miestas Jorkas. 1925 m. vaizdas

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Vakarų Australijos ministro pirmininko Džono Foresto iniciatyva, priimti žemdirbių įsikūrimą skatinantys įstatymai: siūlyta su lengvatomis įsigyti žemės, reikalauta joje gyventi ir tvarkytis. Kuriantis ūkiams, keitėsi kraštovaizdis – iškirsti medžiai ir krūmai, suarta žemė.[6]

Vitbelto kolonizavimas suintensyvėjo XX a. išplėtus geležinkelių tinklą ir valstijos vyriausybei skatinant imigraciją bei vykdant apgyvendinimo programas. Pagal grupinio apgyvendinimo programą (group settlement scheme), trečiajame dešimtmetyje kūrėsi nauji iš Britų salų atvykusių imigrantų ūkiai į pietus nuo Eivono baseino ir kitur palei geležinkelius; rytuose įsisavintos žemės beveik pasiekė Sadern Krosą. Nuo laukinės augmenijos išvalytuose laukuose daugiausia auginti kviečiai, per pusę dešimtmečio jų derlius valstijoje padvigubėjo. Regiono plėtrą skatino ir superfosfato trąšų, žemės ūkio mašinų naudojimas, naujų veislių gyvulių auginimas, valstybinės paskolos. Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų vykdytos karo veteranų apgyvendinimo programos.[4] Kviečių auginimui skirtų žemių plotas smarkiai išaugo 1955–1970 m., tačiau XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl užsitęsusių sausrų regioną ištiko krizė – nuo to laiko ūkių Vitbelte mažėja.[7]

Gamta

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vitbelto gamtinis žemėlapis

Regionas yra pietvakarinėje valstijos dalyje, į šiaurę ir į rytus nuo Perto. Šiaurėje ribojasi su Vidurio Vakarais, rytuose – su Goldfildsu-Esperansu, pietuose – su Didžiuoju Pietų regionu, pietvakariuose – su Pietvakarių regionu ir Pilu, vakaruose – su Perto miestu. Šiaurės vakaruose prieina prie Indijos vandenyno. Kranto linija apie 150 km ilgio, mažai vingiuota, yra kyšulių, nedidelių salų, rifų. Pakrantėse smėlėti paplūdimiai su žemomis kopomis, vietomis kyšo nedidelės kalkakmenio uolos.[8]

Smailių dykuma Nambungo nacionaliniame parke

Geologinį pagrindą sudaro apie 300–600 m virš jūros lygio iškilęs Jilgarno skydas.[9] Paviršiuje vyrauja banguotos lygumos ir žemos kalvos, rytuose plyti kalvotos aukštumos (Bangalbino kalva 684 m virš jūros lygio)[10] ir platūs slėniai su žemų kalvų juostomis,[11] vakaruose driekiasi Darlingo kalnagūbris (Kuko kalnas 582 m), už jo Indijos vandenyno pakrante tęsiasi pajūrio žemuma. Regiono šiaurės vakaruose tarp pajūrio žemumos ir Darlingo kalnagūbrio įsiterpusi nedidelė Dandaragano plynaukštė.[12] Dirvožemiai skurdūs, išplauti.[3]

Upės trumpos, mažai vandeningos, aukštupiai per sausras išdžiūsta. Didžiausios – Eivonas, Blakvudas, Muras – teka į Indijos vandenyną. Dėl intensyvios žemdirbystės (iškirtus gilias šaknis turinčią natūralią augaliją, pakilo druskingo gruntinio vandens lygis) jų vanduo sūrokas.[9] Vidurinę ir rytinę regiono dalį užima nenuotakūs plotai. Čia, reliktinių slėnių daubose, telkšo druskingi ežerai: Muro, Gurlio, Kaukauingo, Deboros, Greisės, Kingo ir kiti.

Klimatas subtropinis mediteraninis, toliau nuo vandenyno – pusiau aridinis. Vasaros karštos ir sausos, žiemos vėsios ir drėgnos.[3] Šilčiausi mėnesiai – sausis ir vasaris, šalčiausias – liepa. Vasarą oro temperatūra dienomis įšyla iki 34 ºC, naktimis atvėsta iki 17 ºC; žiemą įšyla iki 17 ºC, atvėsta iki 5 ºC, pasitaiko ir šalnų (Nortamo duomenys).[13] Kritulių vakaruose vidutiniškai iškrinta 450–700 mm, rytuose ir šiaurėje – 250–300 mm per metus.[14] Drėgniausia – Darlingo kalnagūbrio šlaituose (iki 1300 mm per metus),[15] sausiausia – šiaurės rytiniame pakraštyje (iki 175 mm).[16]

Kelerberino–Benkabino kelias
Uždruskėjusi, žemės ūkiui nebetinkama žemė

Didžiojoje regiono dalyje vyrauja kultūrinis kraštovaizdis. Intensyvios žemdirbystės zonoje natūrali augalija užima tik apie dešimtadalį ploto; ši augalija auga mažais (dažniausiai iki 20 ha) ploteliais, kurių tūkstančiai išsibarstę po visą regioną.[3] Gausiau natūralios augalijos yra regiono pakraščiuose: Darlingo kalnagūbris apaugęs eukaliptų miškais,[15] pajūrio žemuma – banksijų, eukaliptų, kazuarinų ir mirtenių retmiškiais, Dandaragano plynaukštė – žemaūgių banksijų ir eukaliptų retmiškiais, skurdesniuose dirvožemiuose – krūmynais (skrubais) ir viržynais.[12] Šiaurės rytų ir rytiniams rajonams būdingi eukaliptų retmiškiai (ežerų pakrantėse, aliuviniuose slėniuose, kalkžemių lygumose), Borya constricta (smidriečių eilės rūšis) žolynai su akacijų ir eukaliptų sąžalynais (ant granitinių uolienų) bei eukaliptų, akacijų, kazuarinų ir mirtenių krūmynai (smėlėtose lygumose).[14]

Skaičiuojama, kad nuo to laiko, kai regiono augalija pradėta valyti žemės ūkio reikmėms, išnyko mažiausiai 24 augalų rūšys, 13 iš 43 buvusių (neskaitant šikšnosparnių) žinduolių rūšių, dvigubai sumažėjo vidutinio dydžio žinduolių, nukentėjo beveik pusė iš 195 paukščių rūšių, dvi iš jų išnyko.[3] Gyvajai gamtai žalą daro didėjantis dirvožemio druskingumas, introdukuotos augalų ir gyvūnų rūšys, gaisrai.[17] Išlikusi gamta saugoma nacionaliniuose ir jūros parkuose, rezervatuose, draustiniuose. Nacionalinių parkų daugiausia regiono pakraščiuose: šiaurės vakaruose – Varovo Urvo (Drovers Cave), Voteru, Nambungo, Badžingaros, Muro Upės, vakaruose – Helenos, Vondu, Driandrų Retmiškio, rytuose – Helenos ir Auroros Kalnagūbrių, Franko Hano nacionaliniai parkai.

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 42 Vitbelto savivaldybėse buvo 72 924 gyventojai (trečias iš devynių Vakarų Australijos regionų pagal gyventojų skaičių). Apie 28 % nurodė gimę už Australijos ribų, 4,5 % buvo aborigenų kilmės. Vidutinis amžius 47 metai (Meredino grafystėje – 41, Jorko – 55 metai).[1] Tankiausiai gyvenamas Eivono baseinas, kur susitelkę apie trečdalį regiono gyventojų, rečiausiai – rytiniai rajonai.[18]

Didžiausios gyvenvietės – Nortamas (6679 gyv. 2021 m.),[19] Narodžinas (3745 gyv.),[20] Jorkas (2399 gyv.),[21] Meredinas (2384 gyv.),[22] Džurien Bėjus (1600 gyv.),[23] Mora (1591 gyv.),[24] ir Veidžinas (1311 gyv.) [25]

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grūdų krovimo ir laikymo įrenginiai Jileringe
Kviečių laukas prie Dauerino

2022–2023 finansiniais metais Vitbelte sukurta 8,5 mlrd. Australijos dolerių vertės bendrojo vidaus produkto (apytikriai 2 % visos valstijos bendrojo vidaus produkto). Pagrindinės ekonomikos šakos – žemės ūkis ir kasyba, sukuriančios atitinkamai 27 ir 26 % regiono metinės produkcijos vertės. Kitos svarbesnės ūkio šakos – prekyba, pramonė, žvejyba ir turizmas.[26]

Žemės ūkyje dirba beveik 30 % visų Vitbelto dirbančiųjų. Ariama žemė užima 55 % regiono ploto, ganykline gyvulininkyste daugiausia verčiamasi regiono rytuose. Auginami kviečiai (58 % visų javų), miežiai (26 %), rapsai (8 %), lubinai (8 %), avižos (4 %), ankštiniai augalai, daržovės, vaisiai, riešutai, vynuogės, gėlės, veisiamos avys, galvijai, kiaulės, vištos. 68 % žemės ūkio pajamų duoda javai, 14 % – mėsa, 12 % – kita gyvulininkystės produkcija, 4 % – vaisiai ir daržovės, 3 % – šienas. Regione užauginama daugiau kaip 40 % valstijos javų (apie tris ketvirtadalius derliaus per Frimantlo uostą eksportuojama), apie 80 % apelsinų ir citrinų, beveik 70 % riešutų ir 60 % salotų derliaus.[27] Vidutinis ūkio dydis – 2657 ha, beveik ketvirtadalis ūkių didesni už 4000 ha.[16]

Kasybos pramonė daugiausia sutelkta regiono rytuose: kasama auksas (prie Vestonijos, Sadern Kroso apylinkėse, Jilgarno savivaldybės šiaurėje), geležies rūda (prie Sadern Kroso), nikelio rūda (į pietryčius nuo Haideno; šalia kasyklos veikia rūdos sodrinimo gamykla), druska (prie Deboros ežerų). Regiono vakaruose, į šiaurę nuo Perto, kasamos titano ir cirkonio rūdos (prie Dandaragano, Džindžino), kvarcas (prie Moros). Yra išžvalgytų ličio rūdos, kaolino, aliuminio oksido telkinių.[28]

Regione pagaminama 65 % Vakarų Australijos atsinaujinančiais ištekliais gaunamos energijos. Veikia vėjo, saulės ir akumuliacinės elektrinės.[29]

Vitbeltą per metus vidutiniškai aplanko apie 1 mln. turistų, daugiausia vietinių. Iki COVID-19 pandemijos į regioną atvykdavo iki 67 tūkst. užsienio turistų.[30] Labiausiai lankomos vietos – Smailių dykuma, Bangos uola, Niu Norša ir žydinčių laukinių gėlių laukai. Be to, lankomas ir Eivono slėnis (kolonijinis paveldas), Džurien Bėjus (jūrų liūtų stebėjimas), Lanselino kopos, su aborigenų kultūra susijusios vietovės, muziejai.[31][32] Turizmo sferoje dirba 4,8 % regiono dirbančiųjų.[33]

Transportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didysis Šiaurės plentas ir geležinkelis prie Dalvolinju

Kelių tinklas tankus, ypač vakarinėje Vitbelto dalyje. Svarbiausi automobilių keliai jungia Pertą su kitais valstijos miestais: Brando plentas (Brand Highway) – su Džeraldtonu, Didysis Šiaurės plentas (Great Northern Highway) – su Vindamu, Didysis Rytų plentas (Great Eastern Highway) – su Kalgurliu, Bruktono plentas (Brookton Highway) – su Bruktonu, Olbanio plentas (Albany Highway) – su Olbaniu. Eivono slėniu ir toliau į Olbanį per Jorką, Narodžiną, Veidžiną ir kitas gyvenvietes eina Didysis Pietų plentas (Great Southern Highway).[34]

Grūdų vagonai Kanderdino geležinkelio stotyje

Geležinkeliai dviejų vėžių: standartinės (1435 mm) ir siaurieji (1067 mm). Svarbiausia linija – standartinės vėžės Perto–Kalgurlio geležinkelis, kertantis regioną vakarų–rytų kryptimi ir jungiantis Vakarų Australiją su kitomis valstijomis. Visos kitos linijos siauros vėžės, naudojamos tik grūdų transportavimui. Yra ir nemažai užkonservuotų geležinkelio linijų.[35][36] 2024 m. duomenimis, veikia trys keleivinių traukinių maršrutai: Midlandas–Nortamas (AvonLink traukiniai), Rytų Pertas–Meredinas (MerredinLink traukiniai) ir Rytų Pertas–Kalgurlis (Prospector traukiniai).[37]

Džurien Bėjuje yra nedidelis žvejybos uostas, Servantese ir Lanseline – prieplaukos su įrenginiais žvejybos laivams ir jachtoms aptarnauti.[38] Per regioną eina 566 km ilgio Perto–Kalgurlio vandentiekis, baigtas tiesti 1903 m.[39] Jo tiekiamu vandeniu aprūpinamos ir prie vandentiekio esančios Vitbelto gyvenvietės.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vitbelto paregioniai ir savivaldybės

Į regiono sudėtį įeina 42 savivaldybės (grafystės), kurios sugrupuotos į penkis paregionius: Centrinio Kranto, Centrinio Midlandso, Eivono, Centrinių Rytų ir Pietų Vitbelto.[2]

Centrinio Kranto paregioniui priskiriamos Čiteringo (Chittering), Dandaragano (Dandaragan) ir Džindžino (Gingin) savivaldybės. Paregionio centras Džurien Bėjuje.

Centriniam Midlandsui priskiriamos Dalvolinju (Dalwallinu), Moros (Moora), Viktorijos Lygumų (Victoria Plains) ir Vongano Balidu (Wongan-Ballidu) savivaldybės. Paregionio centras Moroje.

Eivonui priskiriamos Beverlio (Beverley), Dauerino (Dowerin), Gumalingo (Goomalling), Jorko (York), Kanderdino (Cunderdin), Kveradingo (Quairading), Nortamo (Northam), Tamino (Tammin), Tudžėjaus (Toodyay) ir Vajalkačemo (Wyalkatchem) savivaldybės. Paregionio centras Nortame.

Centriniams Rytams priskiriamos Brus Roko (Bruce Rock), Jilgarno (Yilgarn), Kelerberino (Kellerberrin), Kordos (Koorda), Makinbudino (Mukinbudin), Maunt Maršalo (Mount Marshall), Meredino (Merredin), Nangarino (Nungarin), Narembino (Narembeen), Treiningo (Trayning) ir Vestonijos (Westonia) savivaldybės. Paregionio centras Meredine.

Pietų Vitbeltui priskiriamos Bruktono (Brookton), Dambljango (Dumbleyung), Kabalingo (Cuballing), Kondinino (Kondinin), Koridžino (Corrigin), Kulino (Kulin), Leik Greiso (Lake Grace), Narodžino (Narrogin), Pindželio (Pingelly), Veidžino (Wagin), Vakarų Artūro (West Arthur), Vikepino (Vickepin), Viljamso (Williams) ir Vonderingo (Wandering) savivaldybės. Paregionio centras Narodžine.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Our Place – Our Community. Wheatbelt Region, REMPLAN. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  2. ↑ 2,0 2,1 Our Region, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-24.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Richard J. Hobbs, The wheatbelt of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  4. ↑ 4,0 4,1 Wheat Belt, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2024-05-07.
  5. ↑ History of Western Australia, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-05-24.
  6. ↑ 6,0 6,1 History, Wheatbelt Way. Nuoroda tikrinta 2024-05-07.
  7. ↑ A Brief History of the Avon River Basin, Wheatbelt Natural Resource Management. Nuoroda tikrinta 2024-05-08.
  8. ↑ Coastal & Marine – Background Information, NARvis. Nuoroda tikrinta 2024-05-09.
  9. ↑ 9,0 9,1 Western Australia, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  10. ↑ Bungalbin Hill, Helena and Aurora Range. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  11. ↑ Coolgardie, Department of Biodiversity, Conservation and Attractions, Government of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  12. ↑ 12,0 12,1 Swan Coastal Plain, Department of Biodiversity, Conservation and Attractions, Government of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  13. ↑ Northam, Climate statistics for Australian locations. Bureau of Meteorology, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  14. ↑ 14,0 14,1 Coolgardie 2, A Biodiversity Audit of Western Australia’s 53 Biogeographical Subregions in 2002. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  15. ↑ 15,0 15,1 Jarrah Forest 1, A Biodiversity Audit of Western Australia’s 53 Biogeographical Subregions in 2002. Nuoroda tikrinta 2024-05-11.
  16. ↑ 16,0 16,1 Wheatbelt, Western Australian broadcare agriculture. Department of Primary Industries and Regional Development, Government of Western Australia, 2021 m. spalis. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  17. ↑ Avon Wheatbelt, A Biodiversity Audit of Western Australia’s 53 Biogeographical Subregions in 2002. Nuoroda tikrinta 2024-05-14.
  18. ↑ Our People, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-08.
  19. ↑ Northam, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  20. ↑ Narrogin, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  21. ↑ York, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  22. ↑ Merredin, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  23. ↑ Jurien Bay, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  24. ↑ Moora, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2023-04-14.
  25. ↑ Wagin, 2021 Census All persons QuickStats, Australian Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 2023-04-14.
  26. ↑ Economy, Jobs and Business Insights. Industries. Value Added, REMPLAN, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  27. ↑ Our Economy, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  28. ↑ Major Resource Projects, CME, 2021 m. kovas. Suarchyvuota 2023-10-26. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  29. ↑ Wheatbelt Snapshort Series. Power and Energy Archyvuota kopija 2024-05-17 iš Wayback Machine projekto., Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-21.
  30. ↑ The Wheatbelt Region Overnight Visitor Factsheet 2021, Tourism WA Insights and Planning, 2022 m. liepa. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  31. ↑ Growing Wheatbelt Tourism 2017–2020 Archyvuota kopija 2024-03-27 iš Wayback Machine projekto., Wheatbelt Development Commission, 2017-09-14, p. 8. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  32. ↑ Guide to the Coral Coast, Tourism Australia. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  33. ↑ Economy, Jobs and Business Insights. Tourism, REMPLAN, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-16.
  34. ↑ Our Competitive Advantage, Wheatbelt Development Commission. Nuoroda tikrinta 2024-05-17.
  35. ↑ Rail Freight Network Map, ARC Infrastructure. Nuoroda tikrinta 2024-05-17.
  36. ↑ Trainline 10, Bureau of Infrastructure and Transport Research Economics, 2023 m. gegužė, p. 36. Nuoroda tikrinta 2024-05-17.
  37. ↑ Transwa Train Timetables, Transwa. Nuoroda tikrinta 2024-05-17.
  38. ↑ Facility locations, Government of Western Australia, Department of Transport. Nuoroda tikrinta 2024-05-17.
  39. ↑ Jarrod Lucas, Goldfields water pipeline celebrates 120th anniversary and CY O'Connor's legacy, ABC News, 2023-01-24. Nuoroda tikrinta 2024-05-19.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vitbeltas&oldid=7366596"