Virvelinės keramikos kultūra
| Virvelinės keramikos kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 | ||||||
| Dab. valstybės | Vokietija, Čekija, Slovakija, Danija, Švedija, Kaliningrado sritis, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkija, Baltarusija, šiaurės Ukraina | |||||
| Amžius | Neolitas | |||||
| Lingvistinė grupė | indoeuropiečiai | |||||
| Lokalūs variantai | Pamarių, Vidurio Padnieprės, Fatjanovo, Balanovo ir kt. | |||||
 | ||||||
Virvelinės keramikos kultūra, arba laivinių kovos kirvių kultūra[1] – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, maždaug 3200–1800 m. pr. m. e. paplitusi didžiulėje Europos teritorijoje nuo Volgos rytuose iki Reino vakaruose, kurioje dabar yra Latvija, Lietuva, Kaliningrado sritis, Lenkija, Vokietija, Danija, Vakarinė Estija, Čekija, Slovakija, Šiaurės Ukraina, Vakarų Rusija, pietinė Švedija ir vakarinė Suomija.
Šios kultūros susiformavimas siejamas su indoeuropiečių plitimu iš rytų į vakarus.
Charakteristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Būdingi virvelinės keramikos kultūros požymiai: amforos su ąsomis, mažai profiliuotos taurės, didelės, gnaibytais rumbeliais puoštais pakraščiais taurės, laiviniai kovos kirviai ir gyvatės galvos formos kapliai.[2]
Gyventa nedidelėmis bendruomenėmis keturkampiuose mediniuose namuose. Buvo paplitusi žemdirbystė, bet dalis šios kultūros atstovų dar vertėsi klajokline medžiokle. Jau žinotas ratas, naudotas ratinis transportas, į kurį buvo kinkomi jaučiai, kai kur jau prijaukintas ir arklys. Sėslūs gyventojai augino kiaules, kurios pamažu tapo pagrindiniu maisto šaltiniu.
Mirusieji buvo laidojami nedeginti, suriesti pilkapiuose, dažnai su įkapėmis – ginklais ar darbo įrankiais.[3] Vyrai guldomi ant dešiniojo, moterys – ant kairiojo šono galva į pietus. Kapai dažniausiai išdėstyti eilėmis.
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji virvelinės keramikos kultūrą aprašė F. Klopšteinas ir jo mokinys A. Gėcė, tyrę Zalės (Vokietija) baseino radinius. V. Čaildas (Anglija), G. Mempertas, A. Briusovas (Rusija), Marija Gimbutienė ir kiti archeologai šią kultūrą kildina iš Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepių, siedami jos pradžią su duobinės kultūros plitimu. Virvelinės keramikos kultūros atstovų genomai turi daug bendro (iki 79 %) su stepinių duobinės kultūros atstovų (autosominiais) genomais ir žymiai mažiau (21 %) susiję su ankstyvaisiais Europos gyventojais (paleolito medžiotojų ir iš Artimųjų Rytų anksčiau atsikėlusių žemdirbių palikuoniais).[4][5][6] G. Kosina (Vokietija), E. Eirepė (Suomija), V. Antonievičius (Lenkija) virvelinės keramikos kultūrą siejo su Vidurio Vokietijos autochtonais.
Sritys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Virvelinės keramikos kultūra, paplitusi didelėje teritorijoje ir puoselėta daugelio joje ir dabar gyvenančių tautų protėvių, per amžius įgijo keletą krypčių, kurios gali būti laikomos atskiromis kultūromis. Svarbiausios kultūrinės zonos buvo šios:
- Pavienių laidojimų kultūra – šiaurės Vokietija, pietų Danija, vakarų Lenkija;
- Storadugnės keramikos kultūra – Nyderlandai;
- Alpių virvelinės keramikos kultūra – Šveicarija;
- Vidurio Vokietijos virvelinės keramikos kultūra – vidurio Vokietija;
- Bohemijos-Moravijos virvelinės keramikos kultūra – Čekija;
- Mažosios Lenkijos virvelinės keramikos kultūra – pietrytinė Lenkija;
- Zlotos kultūra – vidurio Lenkija;
- Laivinių kovos kirvių kultūra – Skandinavija, Suomija, Estija;
- Pamarių kultūra (Žucevo kultūra) – šiaurės Lenkija, Kaliningrado sritis, vakarų Lietuva;
- Vidurio Padnieprės kultūra – pietrytinė Baltarusija, šiaurės Ukraina;
- Fatjanovo kultūra ir Balanovo kultūra – vidurio Rusija. Padnieprės ir Fatjanovo A kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios apvalagalvių virvelinės keramikos kultūros atmainų.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baltijos šalyse jos gyvenvietės yra išsidėstę paupiuose, todėl ji neužgožė vietinės miškų neolito – Narvos kultūros, tačiau jos patyrė sudėtingą, tebetyrinėjamą abipusę įtaką [7]. Manoma, kad paveikti virvelininkų vietinių kultūrų žmonės galutinai suformavo baltus žemdirbystės paplitimo laikotarpiu. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai – labiau apvaliagalviai. Prie pačios Baltijos jūros išsiskiria Pamarių kultūra, jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos.[8]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ S. Tutlys (redaktorius) (2021-12-06) [2018-07-11]. „Virvelinės keramikos kultūra“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-02-23.
- ↑ BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 8 p. ISBN 9986-9034-0-8.
- ↑ Virvelinės keramikos kultūra. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 297 psl.
- ↑ Wolfgang Haak et al. (2015) Massive migration from the steppe was a source for Indo-European languages in Europe // Nature. V. 522. P. 207–211.
- ↑ Morten E. Allentoft et al. (2015) Population genomics of Bronze Age Eurasia // Nature. V. 522. P. 167–172.
- ↑ Палеогенетическое исследование 170 евразийцев VIII–I тыс. до н. э., Nuoroda tikrinta 2022-02-23
- ↑ Algirdas Girininkas. Baltų kultūros ištakos, II d. Klaipėda, 2011 m.
- ↑ Rimutė Rimantienė. Virvelinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 516 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- E. Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžins Lietuvoje. Vilnius, 1995 m.
- Rimutė Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
- Adolfas Tautavičius. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
- L. Okulicz-Kozaryn. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997
- Schibler, J. 2006. The economy and environment of the 4th and 3rd millennia BC in the northern Alpine foreland based on studies of animal bones. Environmental Archaeology 11(1): 49-64
| |||||||||||||||||||||||||||||
