Pereiti prie turinio

Verchoturė

Koordinatės: 58°52′00″ š. pl. 60°48′00″ r. ilg. / 58.86667°š. pl. 60.80000°r. ilg. / 58.86667; 60.80000 (Verchoturė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Verchoturė
Верхотурье
            
Verchoturė
Verchoturė
Verchoturė
58°52′00″ š. pl. 60°48′00″ r. ilg. / 58.86667°š. pl. 60.80000°r. ilg. / 58.86667; 60.80000 (Verchoturė)
Laiko juosta: (UTC 6)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Sverdlovsko sritis Sverdlovsko sritis
Įkūrimo data 1597 m.
Gyventojų (2015) 8 748
Altitudė 115 m
Vikiteka Verchoturė

Verchoturė[1] (rus. Верхотурье) – miestas Rusijoje, Sverdlovsko srityje, 306 km į šiaurę nuo Jekaterinburgo, Viduriniojo Uralo rytinėje pašlaitėje, prie Turos upės. Miesto apygardos centras. Geležinkelio stotis prie linijos į Priobę per Serovą. Keliai į Serovą, Bolotovskoję. Medienos apdirbimo, medžio chemijos pramonė, rogių gamyba.

Mieste išlikę daug architektūros paveldo: 1604 m. pastatytas Šv. Mikalojaus vienuolynas, kuriam priklauso 3 cerkvės (1913 m. Šv. Nužengimo nuo Kryžiaus soboras – 3 pagal dydį cerkvė Rusijoje), taip pat 1621 m. įkurtas Šv. Užtarytojos moterų vienuolynas (dalis jo cerkvių sunykę), 1709 m. Šv. Trejybės soboras, Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Išlikę daug senosios medinės architektūros (svečių namai, geležinkelio stotis ir kt.).

1957 m. Verchoturę kaip ostrogą buvusio mansių piliakalnio Neromkaro vietoje įkūrė Vasilijaus Golovino ir Ivano Vojeikovo ekspedicija. Šis ostrogas saugojo svarbų vandens kelią tarp Obės ir Kamos baseinų. Greitai jis tapo svarbiausia tvirtove pakeliui į Sibirą. 1600 m. įsteigta muitinė, pro kurią ėjo visos Sibiro prekės. 1674 ir 1738 m. Verchoturę nuniokojo gaisrai, o 1763 m. muitinė uždaryta. 1781–1923 m. buvo didžiausios Rusijoje apskrities centru. Kūrėsi vienuolynai. XX a. svarbiausi prekybiniai keliai pasitraukė į pietus ir Verchoturės reikšmė sumenko. 1947 m. grąžintas miesto statusas.[2]

  1. http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/vietovardis/verchoture
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 89