Pereiti prie turinio

Valakija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Istorinės Rumunijos regionai:
Valakija
Šalis Rumunija
Tautos Rumunai
Kalba Rumunų kalba
Valstybės Pirmoji Bulgarijos imperija, Osmanų imperija, Rumunijos kunigaikštystė
Miestai Kimpulungas, Tirgovištė, Bukareštas

Valakija (rumun. Țara Românească) − istorinė sritis Rumunijos pietuose, tarp Karpatų kalnų, Dunojaus ir Sireto upių.

Olto upė skiria Valakiją į 2 dalis: Munteniją (centras − Bukareštas) ir Olteniją (centras − Krajova). Į Valakijos sudėtį įeina Ardžešo, Breilos, Buzėjaus, Dimbovicos, Dolžo, Goržo, Jalomicos, Mehedincio, Olto, Prahovos, Teleormano, Vilčos apskritys.

106271 m. Valakijos teritorija, kurioje gyveno dakų gentys, buvo Romos provincijos Dakijos dalis.

III a. pabaigoje čia buvo įsiveržę gotai ir gepidai, IVVI a. − hunai ir avarai. VI a. Valakijoje įsikūrė slavai.

VIII a. pabaigoje − X a. didesnioji Valakijos dalis įėjo į pirmąją Bulgarijos valstybę. XIII a. dalis Valakijos priklausė Aukso ordai. Nuo 1324 m. Valakija tapo nepriklausoma feodaline kunigaikštyste. XV a. ji pripažino Turkijos sultono siuzerenitetą, mokėjo jam duoklę, o XVI a. buvo prijungta prie Osmanų imperijos.

Po 1716 m. Valakijos kunigaikščiais buvo graikai fanariočiai. XVIII a. sustiprėjo kova su svetimšaliais ir vietos feodalais; XIX a. ji virto nacionaliniu išsivadavimo sąjūdžiu. Po 1821 m. Valakijos sukilimo graikų fanariočių valdžia žlugo.

1829 m. Adrianapolio taika Valakija gavo autonomiją. 18291834 m. ją valdė Rusija. 1859 m. Valakija susijungė su Moldavijos kunigaikštyste į Jungtines Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystes. Iš jų 1862 m. sudaryta Rumunijos kunigaikštystė.