Urdu
Urdu kalba اُردُو | |
Kalbama | Indijoje, Pakistane |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | ~160 mln. |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | 19–21 (gimtoji kalba) |
Kilmė | Indoeuropiečių Indų-iranėnų Indoarijų Hindustani Urdu |
Rašto sistemos | arabų raštas (nasta'liq) |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Pakistanas, Indija |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | ur |
ISO 639-2 | urd |
Geografinis paplitimas | |
Vikipedija Urdu |
Urdu kalba (اُردُو = Urdū) – indoeuropiečių kalba, atsiradusi XIII amžiuje.[1] Urdu kalba yra viena iš oficialių Pakistano kalbų. Indijoje urdu kalba yra viena iš 22 oficialių kalbų. Ją, kaip gimtąją kalbą, vartoja apie 66 mln. žmonių[2], o bendrai vartoja apie 104 mln. žmonių. Giminingiausia urdu yra hindi kalba (Urdu ir Hindi sudaro disisteminę kalbų grupę – hindustani). Šį kalbinį darinį vartoja netoli pusės milijardo pasaulio gyventojų.
Šiuo metu urdu kalba yra valstybinė – lingua franca – Pakistano Islamo Respublikos kalba. Ji taip pat plačiai vartojama Indijoje, kur yra viena iš 22 oficialų kalbų. Ja kalbama Džamu ir Kašmyro, Andhra Pradešo, Delio, Biharo, Utar Pradešo ir Utarkhando valstijose.
Raštas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šnekamuoju lygmeniu urdu ir hindi kalbos iš esmės sutampa: vienoda gramatika, fonetika ir sintaksė, bendras žodynas, o skiriasi jos savo rašto sistemomis ir bendrinės kalbos žodynu (šis žymiai paveiktas arabų, persų kalbų, o hindi – sanskrito). Urdu kalba užrašoma nasta'liq raštu, sudarytu iš persų ir arabų kalbų rašmenų ir persų kaligrafijos stiliaus. Nasta’liq raštas išsirutuliojo Irane VIII-IX amžiuje ir iki šių laikų plačiai vartojamas Irane, Pakistane ir Afganistane poezijai ir kaligrafijos menui. Rašybai naudojamas supaprastintas nasta’liq variantas. Rašoma iš dešinės į kairę, kaip ir arabų kalboje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Urdu kalbos pavadinimas yra tiurkų kilmės – ordū reiškia „karo stovykla“ (giminingas žodžiui orda). Pradžioje ji dar vadinta zabān-e Urdu-e mo’alla – „teismo kalba“ arba zabān-e Urdu (زبان اردو) – „karo stovyklos kalba“. Šiaurinius ir centrinius Indijos regionus užkariavusios musulmonų dinastijos bendravimui su vietiniais gyventojais pradėjo vartoti kalbų mišinį, pagrįstą vietiniais dialektais, bet jame buvo gausu persų, arabų ir tiurkų kalbų žodžių. Rašoma buvo persų raštu.
Taigi, urdu ir hindi policentrinė kalba, dar kitaip vadinama hindustani, hindavi, dehlavi, rekhta, pradėjo rutuliotis Delio dialekto khariboli pagrindu (kuris savo ruožtu išsirutuliojo iš atitinkamo regiono senųjų indoarijų prakritų ir vidurinių indoarijų apabhramšos formų – apytiksliai III–XIII amžiuose) Delio sultonato egzistavimo metu (1206–1527 m.) ir visiškai susiformavo Mogolų dinastijos valdymo metais (1526–1858 m.). Patys Mogolai kalbėjo čagatajų kalba (tiurkų kalba, gimininga uzbekų ir uigūrų kalboms) ir vartojo persų kalbą, bet, užkariavę dalį Industano pusiasalio, kad įtvirtintų savo valdžią ir susišnekėtų su vietiniais gyventojais, buvo priversti vartoti indoarijų kilmės vietinę kalbą. Būtent ši kalba, rašoma persų raštu, 1837 metais, Indijoje įsigalėjus britams, pakeitė administracinę Mogolų imperijos persų kalbą ir tapo oficialia kalba (šalia anglų kalbos).
XX a. vid. atsiskyrus Indijos ir Pakistano valstybėms, hindustani kalba išsiskyrė į urdu ir hindi, per jas šios nacijos išreiškia savo skirtingus (musulmonišką ir indišką) identitetus.
Urdu Pietų Azijoje žinoma kaip literatūros, poezijos kalba. Ja kūrė žymūs poetai, mistikai Amiras Chusrovas, Kabiras, Mir Taqi Mir, Mirza Ghalib ir kt.
Gramatika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuolaikinės urdu kalbos gramatika iš esmės sutampa su hindi gramatika (plačiau žiūrėti hindi#Gramatika). Daiktavardžiai ir būdvardžiai turi gimines (vyriškąją ir moteriškąją) bei skaičius (vienaskaitą ir daugiskaitą), o jų gramatiniai santykiai išreiškiami paprastaisiais ir sudėtiniais polinksniais. Veiksmažodžiai kaitomi skaičiais ir asmenimis, turi nuosakas. Laikai sudaromi dalyvių ir žodžio „būti“ (hona) pagalba.
Leksika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalba yra susidariusi indoarijų kalbų (prakritų) pagrindu, tačiau joje gausu skolinių iš arabų, persų, tiurkų kalbų, kiek mažiau – iš anglų, portugalų ir kitų Europos kalbų. Šiais skoliniais dažniausiai įvardijami įvairūs terminai, daiktai, abstrakcijos (hindi kalboje jiems dažniausiai naudojami sanskrito atitikmenys).
Labai svarbus mandagumo aspektas – į kitą asmenį galima kreiptis trimis būdais: tū – nepagarbus kreipimasis, tum – kasdienis kreipinys ir āp – pagarbus kreipinys. Pagal juos atitinkamai sudaromos veiksmažodžio formos, ypač liepiamoji nuosaka, turinti net 5 pagarbumo lygmenis.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vidas Kavaliauskas. Urdu kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 409 psl.
- ↑ Nationalencyklopedin „Världens 100 största språk 2007“ The World’s 100 Largest Languages in 2007
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dolinina, Kristina, „Urdu kalba – poezijos kalba, gimusi karo stovyklose“, Spectrum: 2013. Internetinė prieeiga „Bernardinuose“