Pereiti prie turinio

Uralo prokalbė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Uralo kalbos

Uralo prokalbė – tai hipotetinė kalba, Uralo kalbų šeimos pramotė, rekonstruojama lyginamosios istorinės kalbotyros metodu. Remiantis nostratine teorija, Uralo prokalbė kilo tiesiogiai iš pranostratinės kalbos. Tiesioginės Uralo prokalbės palikuonės – prafinougrų ir prasamodų kalbos. Pagal skirtingus apskaičiavimus, Uralo prokalbe 7000–2000 m. pr. m. e. šnekėjo prauraliečiai.

Uralo prokalbė buvo agliutinacinė. Būta sinharmonizmo. Daiktavardis turėjo ne mažiau kaip šešis linksnius. Įprastinė žodžių tvarka – SOV.

Kalbos istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vengrų kalbininko P. Hajdú teigimu, Uralo prokalbė skilo, t. y. ėmė atsiskirti prasamodų ir praugrofinų kalbos, apie VI–IV tūkstantmetį pr. m. e.[1]. Rusų mokslininkas V. Napolskichas mano Uralo prokalbę skilus į prasamodų ir prafinougrų kalbas vėliau, VI–V tūkstantmetyje pr. m. e.[2], o J. Janhunenas (Suomija) teigia tai galėjus įvykti apytiksliai III tūkstantmetyje pr. m. e.[3].

Protėvynė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. atsiradus hipotezei Uralo ir Altajaus kalbų šeimas esant giminingas, uraliečių protėvynės imta ieškoti Azijoje, Sajanų ir Altajaus kalnų regione (F. J. Wiedemannas, M. A. Castrénas)[4][5][6].

Uralo ir jukagyrų kalbų paplitimo žemėlapis

Vėliau protėvynės buvo ieškoma remiantis kalbinių duomenų gairėmis. Nustatyta, kad uraliečiai turėjo žodžius eglei, sibirinei pušiaiįvardyti, o prafinougrų žinota dar ir bitės, medus, ežys, šiaurės elnias, jerubė, voverė skraiduolė, šermuonėlis, audinė, sabalas, kiaunė, eršketas, sterlė, ąžuolas, guoba, šermukšnis ir geležis. Šie duomenys mokslininkams piršo mintį, jog uraliečių protėvynė galėjo būti Europoje, tarp Volgos vidurupio ir Uralo kalnų[7][8].

Vėliau ne vienas suomių ir estų mokslininkas (E. Itkonenas, P. Aristė, A. Jokis) buvo iškėlęs prielaidą, kad uraliečių protėvynė turėjusi driektis nuo Baltijos jūros iki Uralo kalnų[9][10]. Atskirą hipotezę iškėlė P. Hajdú: remdamasis tuo, kad Uralo prokalbei žinomi eglės, sibirinės pušies ir kėnio pavadinimai, o prafinougrų kalbai ir lapuočiai, guoba, šis vengrų mokslininkas uraliečių protėvynę mano buvus Vakarų Sibire[11][12].

Ieškant uraliečių protėvynės, ypač svarbūs iš prokalbės paveldėti medžių pavadinimai. J. V. Normanskaja (Rusija) rekonstravo daugiau Uralo prokalbės medžių pavadinimų negu P. Hajdú, o tiksliau – šiuos: *soksV / *saksV / *sɛ̮ksV 'sibirinė pušis', *jäwV 'paprastoji pušis', *ńulkV 'sibirinis kėnis, eglė', *kuse / *kose 'eglė', *paje 'gluosnis', *sVwV 'gluosnis', *pojV 'drebulė', *kojwa 'beržas'. Ne tiek patikimai – šiuos medžių pavadinimus: *tojma 'ąžuolas', *lelpä 'alksnis' ir *śVmV 'liepa'.[13]

Uralo tautų mitologijoje kalbama apie iš pietų į šiaurę tekančią Pasaulio upę, todėl visai tikėtina, kad tokia upė tekėjo ir prauraliečių protėvynėje.[14]

Sąsajos su kitomis kalbomis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau 1836 m. vokiečių filologas ir orientalistas Wilhelmas Schottas pateikė hipotezę, jog Uralo ir Altajaus kalbų šeimos yra giminingos, o vėliau šią hipotezę palaikė suomių mokslininkai F. J. Wiedemannas bei M. A. Castrénas. Hipotezė buvo grindžiama daugybe sutapimų tarp Uralo ir Altajaus kalbų įvairiais lygmenimis: sintaksės (nėra veiksmažodžio 'turėti'), morfologijos (agliutinavimas, savybinės priesagos, kai kurių linksnių baigmenys), fonetikos (balsių harmonija ir priebalsių samplaikų žodžio pradžioje vengimas) ir leksikos panašumai.[15][16] XIX a. taip pat buvo iškelta Uralo ir indoeuropiečių kalbų giminingumo hipotezė, grindžiama asmeninių įvardžių panašumu ir tam tikromis leksikos paralelėmis. Šią hipotezę palaikė kalbininkai Björnas Collinderis (Švedija), A. J. Jokis (Suomija) ir Bojanas Čopas (Slovėnija).[17][18][19]

Vėliau, 1903 m., visos šios mokslinės idėjos buvo įtrauktos į danų kalbininko H. Pederseno pasiūlytą nostratinę hipotezę, kurią išplėtojo ukrainietis V. Illičius-Svityčius.[20]

Uralo ir Altajaus kalbų paplitimas

Nostratinių kalbų antšeimiui kartais priskiriamos ir čiukčių-kamčiadalų kalbos, todėl būtų galima ieškoti šių ir Uralo kalbų panašumų. Čekų mokslininkas V. Blažekas tarp čiukčių-kamčiadalų ir Uralo kalbų yra radęs 113 leksinių paralelių.[21]

Bandoma Uralo kalbas susieti su jukagyrų kalbomis. Nuodugniausiai šis klausimas išnagrinėtas A. Nikolajevos darbuose. Šią hipotezę kritikavo K. Redei, bet tokius priešingus argumentus rusų kalbininkas V. V. Napolskichas laiko silpnais[22]. Jukagyrų linksniavimo sistema panaši į šiaurės, o liepiamoji nuosaka – į pietų samodų. Be to, panaši žodžių daryba iš veiksmažodžių, panašios įvardžių šaknys, randama leksikos bendrybių.

Esama ir kitų, ne tokių svarių bandymų susieti Uralo kalbas su eskimų-aleutų, na-dene ir penučių kalbomis.[23][24]

Kalbos vartotojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Samių kalbininko P. Sammallahčio teigimu, Uralo prokalbe galėjo šnekėti apie 100 000 žmonių, pasklidusių bendruomenėmis po 200–300 narių. Šie žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba ir rinkimu.[25] P. Hajdú manė, kad prauraliečių daugių daugiausia galėjo būti kelios dešimtys tūkstančių[26]. J. Janhunneno nuomone, praulaliečių būta tik keletas tūkstančių.[27][28] Tikriausiai prauraliečiai priklausė Uralo mažajai rasei.[29] Uralo tautoms ypač būdinga N-2E haplogrupė.[30]

Kalbos bruožai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fonetika ir fonologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra du pagrindiniai Uralo prokalbės pirmojo skiemens balsių rekonstravimo variantai – W. Steinitzo (Vokietija) ir E. Itkoneno.[31]

W. Steinitzo rekonstrukcija:[32]

Priešakinės eilės balsiai Nepriešakinės eilės balsiai
Nelūpiniai Lūpiniai
Aukštutinio pakilimo i /i/ ï /ɯ/ u /u/
Vidurinio pakilimo e /e/ o /o/
Žemutinio pakilimo ä /a/ å /ɑ/ ɔ /ɒ/

Be to, W. Steinitzas rekonstruoja tris redukuotus balsius: ĭ, ǚ ir ǔ.[32] Visi šie balsiai galėjo būti tik pirmajame skiemenyje.

E. Itkoneno rekonstrukcija:[33]

Priešakinės eilės balsiai Užpakalinės eilės balsiai
Nelūpiniai Lūpiniai
Aukštutinio pakilimo i /i/ ü /y/ u /u/
Vidurinio pakilimo e /e/ o /o/
Žemutinio pakilimo ä /æ/ a /ɑ/

Be to, E. Itkonenas rekonstruoja dar ir keturis ilguosius balsius: ī, ē, ō, ū.[33]

Annos Dybo (Rusija) manymu, nostratinės analizės duomenys sustiprina E. Itkoneno hipotezę.[34]

J. Janhuneno rekonstrukcija:[35]

Priešakinės eilės balsiai Nepriešakinės eilės balsiai
Nelūpiniai Lūpiniai Nelūpiniai Lūpiniai
Aukštutinio pakilimo i /i/ ü /y/ ï /ɯ/ u /u/
Vidurinio pakilimo e /e/ o /o/
Žemutinio pakilimo ä /æ/ å /ɑ/

Nekirčiuotame skiemenyje galėjo būti tik *i, *ï, *ä ir *å.[35]

Uralo prokalbei buvęs būdingas sinharmonizmas. Tai reiškia, kad viename žodyje (jeigu jis nesudurtinis) galėjo būti arba tik priešakinės, arba tik nepriešakinės eilės balsiai.[35]

Priebalsiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uralo prokalbės priebalsiai:[36]

Sprogstamieji Afrikatos Pučiamieji Nosiniai Šoniniai Pusbalsiai Virpamieji
Abilūpiniai p m w
Dantiniai t c (t͡s) s, d (ð) n l r
Minkštieji ś (sʲ), ď (ðʲ) ń (nʲ) j
Gomuriniai k x ŋ

Kartais dar rekonstruojama *ć (t͡sʲ), *č (t͡ʃ),[37] *ľ (lʲ)[38] ir *š (ʃ).[39]

Ne visai aiški priebalsio *x kokybė. Manoma, kad jis galėjo būti gomurinis pučiamasis (duslusis ar skardusis) arba gerklinis pučiamasis priebalsis.[40]

Ypač dažnai vartoti sprogstamieji priebalsiai. Pavyzdžiui, Uralo prokalbėje visų dažniausias buvo priebalsis *k, antrasis pagal dažnumą būtų *p, o *t šiuo atžvilgiu užimtų ketvirtąją vietą. Žiūrint iš nostratinės hipotezės pozicijų, toks šių priebalsių dažnumas siejasi su tuo, kad trys pranostratinės kalbos priebalsių eilės perėjo į vieną Uralo prokalbės dusliųjų priebalsių eilę, todėl Uralo prokalbėje turėjo būti susidarę daug homonimų.[41]

Žodžio sandara

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fonologinė Uralo prokalbės žodžių sandara atitiko tokią schemą: (C)V(C)CV((C)C(V)), kur C – priebalsis, o V – balsis. Paprastai šaknį sudarydavo vienas arba du skiemenys ir jie visada baigdavosi balsiu: CV, (C)V(C)CV. Priesagą galėjo sudaryti vien priebalsis arba visas skiemuo.[42]

Kirčiavmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir daugumoje dabartinių Uralo kalbų, prokalbėje pagrindinį kirtį gaudavo pirmasis skiemuo, o papildomus – trečiasis ir penktasis skiemenys.[25]

Morfologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daiktavardis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uralo prokalbės daiktavardžiai buvo kaitomi skaičiumi, linksniais ir asmenimis, bet gramatinės giminės neturėjo[43]

Mažų mažiausiai būta šešių linksnių (trys gramatiniai ir trys nusakantys vietą):[43][44]

Linksnis Priesaga Vartosena
Vardininkas *-Ø (be žymens) Veiksniui ir netiesioginiam papildiniui nurodyti
Kilmininkas *-n Adnominali (su daiktavardžiais) ir adverbali (su veiksmažodžiais) vartosena
Galininkas *-m Tiesioginiam papildiniui reikšti
Vietininkas *-na/ *-nä Buvimo vietai nurodyti
Abliatyvas *-ta/ *-tä Atskirtumo, neapiprėžto kiekio (dalies) reikšmei ir įvairiam lyginimui nusakyti
Liatyvas *-k/ *-ŋ/ *-ć/ *-ń Aliatyvinė ir transliatyvinė vartosena

Tikėtina, kad Uralo prokalbėje jau galėjo būti vartojamas transliatyvas, turintis priesagą *-ksi. Taip pat gali būti, kad Uralo prokalbėje vartotas abesyvas, kuriam buvo būdinga priesaga *-ktak/ *-ktäk. Vis dėlto nėra iki galo aišku, ar abesyvas buvo kaitybinė, ar darybinė kategorija.[45]

Rekonstruojamos dvi daugiskaitos priesagos: *-t ir *-i. P. Hajdú teigia, jog pirmoji priesaga vartota tiesioginiams, o antroji – netiesioginiams vardažodžių linksniams. Dviskaitai atkuriama priesaga *-ka / *-kä.[46]

Uralo kalbų daiktavardžiams būdingos savybinės priesagos, reiškiančios priklausymą vienam ar kitam asmeniui. Uralo prokalbėje šios priesagos būdavo jungiamos prie daiktavardžio galo. Rekonstruojamos šios savybinės priesagos: *-mV,*-me pirmajam asmeniui, *-tV, *-te antrajam, *-sV, *-se trečiajam. (Pvz., udmurtų kalboje šios priesagos išlaikytos iki šių dienų: ešme (эшме) 'mano draugas', ešte (эштэ) 'tavo draugas', ešse (эшсэ) 'jo (jos) draugas').[47]

Būdvardis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdvardžiai Uralo prokalbėje, kitaip nei dalyje dabartinių Uralo kalbų, paprastai nebūdavo derinami su daiktavardžiais skaičiumi ir linksniu;[48] derinimas galėjo būti įmanomas, jei būdvardis eidavo vardine tarinio dalimi.[49] Uralo prokalbėje būdvardžiai buvo laipsniuojami. Aukštesniajam laipsniui rekonstruojama priesaga *-mpa/ *-mpä , aukščiausiojo laipsnio rekonstrukcija iki galo neišspręsta, bet manoma, kad jis turėjo elementą *-i-, kuris galbūt buvo jungiamas prie aukštesniojo laipsnio priesagos (*-i-mpa).[50][51]

Skaitvardis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavyko rekonstruoti tik dviejų Uralo prokalbės laikus siekiančių skaitvardžių reikšmes[52] – tai *kakta / *käktä[53] 'du' ir *witte / *wite[54] 'penki'.

Įvardis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rekonstruojami tokie Uralo prokalbės įvardžiai: *minä/*menä ’aš‘, *mä ’mes’, *tinä/*tenä ’tu’, *ti/*te ’jūs’, *ći/*će, *e, *tä ’šis’, *to, *u/*o ’tas’, *ke/*ki, *ku/*ko ’kas’ (su gyva), *-mɜ ’kas’ (su negyva).[55]

Veiksmažodis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiksmažodis turėjo asmens, skaičiaus, nuosakos ir laiko kategoriją. Kaip teigia dauguma uralistų, Uralo prokalbės laikus siekia vadinamosios neapibrėžtosios (subjekto) ir apibrėžtosios (objekto) asmenuotės, būdingos daugeliui Uralo kalbų: vengrų, Obės ugrų, šiaurės samodų, mordvių. Tokiu atveju, asmenuojant pagal neapibrėžtąją (subjekto) asmenuotę, trečiasis asmuo neturėdavo atskiro baigmens, o asmenuojant pagal apibrėžtąją (objekto) – turėdavo: šis baigmuo sutapo su nominalia posesyvia (valdymo, priklausymo ir (arba) nuosavybės santykius reiškiančia) vienaskaitos trečiojo asmens priesaga, vartota su tiesioginiu papildiniu[56]. Pavyzdžiui, kaip mansių kalboje: toti 'neša' ir totite 'neša tai'[57]. Sunku pasakyti, ar Uralo prokalbėje pirmasis ir antrasis veiksmažodžio asmenys turėjo šį skirtumą, nes atskiros finougrų kalbos apibrėžtajai (objekto) asmenuotei taiko labai skirtingas šių asmenų priesagas, todėl neišeina nustatyti pirminės prauralietiškosios formos. Kai kurios kalbos žymi skaičių ir (rečiau) asmenį. Pavyzdžiui, mansių kalboje yra taip: totite 'neša tai' (vienaskaitos papildinys), totijaɣe 'neša tuodu' (dviskaitos papildinys), totijane 'neša tuos' (daugiskaitos papildinys). Ši ypatybė tikriausiai yra atskirų kalbų (Obės ugrų, samodų, mordvių) naujovė [58].

Uralo prokalbei rekonstruojamos trys nuosakos: tiesioginė (be atskiro žymens), liepiamoji (žymuo *-k-) ir tariamoji (žymuo *-ne- arba *-nek-)[55][59].

Manoma, kad buvo du laikai – esamasis, vartotas ir būsimojo laiko reikšme, ir būtasis, kuriam rekonstruojama priesaga *-ś. Be to, esama hipotezės, kad veiksmažodžio laikas būdavo nuvokiamas iš konteksto ir priklausė nuo jo veikslo[60].

Uralo prokalbės veiksmažodžio priesagos:[61][62]

Vienaskaita I asmuo *-m
II asmuo *-t
III asmuo *-Ø
Dviskaita I asmuo *-majn / *-mäjn
II asmuo *-tajn / *-täjn
III asmuo *-kə
Daugiskaita I asmuo *-mat / *-mät
II asmuo *-tat / *-tät
III asmuo *-t

A. Aikijas (A. Aikio) dviskaitai (neapibrėžtajai asmenuotei) rekonstruoja: I a. *-mi(j)n, II a. *-ti(j)n, III a. *-ka(j)n/ *-kä(j)n.[63]

Sintaksė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uralo prokalbėje įprastinė žodžių tvarka buvo SOV: veiksnys – papildinys – tarinys (pvz., kaip lietuvių k. sakinyje 'Brolis medį kerta')[64].

Žodynas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rekonstruotas gana ribotas Uralo prokalbės žodyno kiekis, iš viso apie 400–500 žodžių[65]. Taip yra todėl, kad, norint leksemą laikyti prauralietiška, ji turi būti paliudyta tiek finougrų, tiek ir samodų kalbose. Kaip pabrėžia P. Sammallahtis, J. Janhuneno patikimai rekonstruotos 130 leksemų galėtų sudaryti tik 4–5 % visų Uralo prokalbės žodžių šaknų[36]. Atkurtoji Uralo prokalbės žodyno dalis leidžia daug ką sužinoti apie šia kalba šnekėjusių žmonių gyvenseną. Yra žinoma, kad prauraliečiai vertėsi žvejyba ir medžiokle. Žuvį ir žvėrieną valgė žalią arba virdavo puoduose. Be kitų gyvūnų, jiems buvo pažįstama šiaurės elniai, sabalai, kiaunės, voverės, kiškiai, čerekšlės (kurapkos), varnos, gyvatės. Medžiojo lankais ir strėlėmis. Keliaudavo valtimis (luotais), slidėmis ir rogėmis. Siuvosi odinius drabužius, gaminosi akmeninius, kaulinius ir medinius įrankius, o juos sutvirtintdavo klijais bei sausgyslėmis[66]. Gyvulininkystė bei žemdirbystė, taip pat ir metalurgija prauraliečiams nebuvo žinomos[67].

Olandų mokslininko Aleksanderio (Leks) Schreiverio (Alexander (Lex) Schrijver) teigimu, kai kurie tiek indoeuropiečių, tiek uraliečių žodžiai yra skolinti iš išnykusių Šiaurės Europos kalbų, pavyzdžiui, vieversio pavadinimas – lot. alauda (gauta iš galų kalbos), s. angl. lāwerce, suom. leivonen[68].

Tyrimų istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vengrų kalbininkas I. Halászas pirmasis lyginamosios istorinės gramatikos principu aprašė Uralo kalbų fonetiką[69]. Šį darbą veikale „Beiträge zur finnischugrich-samojedischen Lautgeschichte“ („Finougrų ir samodų kalbų garsyno raidos apmatai“, 1912–1917 m.) tęsė suomių kalbininkas, tautosakininkas ir etnologas H. Paasonenas[70]. Ilgą laiką visų nuodugniausiai išnagrinėtos uralistikos sritys buvo etimologija ir lyginamoji istorinė fonetika. XX a. penktame dešimtmetyje, analizuojant Uralo kalbas, buvo pasitelkti struktūralizmo principai, leidžiantys kalbininkams tirti sistemiškiau[71].

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Хайду, П. (1993). „Уральские языки“. Языки мира. Уральские языки („Pasaulio kalbos. Uralo kalbos“). Наука, Мocквa. p. 8. ISBN 5-02-011069-8.
  2. ↑ Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. УрО РАН, Ижевск. pp. 125. ISBN 5-7691-0671-9.
  3. ↑ Janhunen, J.[1] 'Proto-Uralic – what, where, and when?'.The Quasquicentennial of the Finno-Ugrian Society.2009, volume 258, p. 68, ISBN 978-952-5667-12-7
  4. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы („Uralo kalbos ir tautos”). Прогресс, Москва. pp. 144–145.
  5. ↑ Гуя, Я. (1974). „Прародина финно-угров и разделение финно-угорской этнической общности“. Основы финно-угорского языкознания. Наука, Москва. p. 31.
  6. ↑ Норманская, Ю. В. Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского). Аспекты компаративистики. 2008,том 3, p. 712. ISBN 978-5-7281-0903-7
  7. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы („Uralo kalbos ir tautos”). Прогресс Москва. pp. 146–148.
  8. ↑ Норманская Ю. В. Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского). Аспекты компаративистики. 2008, том 3, p. 712–715. ISBN 978-5-7281-0903-7
  9. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 148–152.
  10. ↑ Норманская, Ю. В. Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского). Аспекты компаративистики, 2008,том 3, p. 715–716. ISBN 978-5-7281-0903-7
  11. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 155–164.
  12. ↑ Норманская, Ю. В.Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского). Аспекты компаративистики. 2008, том 3, p. 716–717. ISBN 978-5-7281-0903-7
  13. ↑ Норманская, Ю. В. Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского). Аспекты компаративистики. 2008, том 3, p. 719, ISBN 978-5-7281-0903-7
  14. ↑ Бурлак C., Старостин C. A. (2005). Сравнительно-историческое языкознание. Академия, Москва. p. 432. ISBN 5-7695-1445-0.
  15. ↑ Рясянен, М. Об урало-алтайском языковом родстве. Вопросы языкознания. 1968, номер 1, p. 43—49
  16. ↑ Collinder, B (1965). An Introduction to the Uralic Languages. University of California Press, Berkeley — Los Angeles. pp. 30.
  17. ↑ Редеи, К. Древнейшие индоевропейские заимствования в уральских языках. Балто-славянские исследования 1988–1996,(1997)p. 143–144
  18. ↑ Напольских, В. В. (1997, Ижевск). Введение в историческую уралистику. УИИЯЛ УрО РАН. pp. 143—149. ISBN 5-7691-0671-9. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |year= (pagalba)
  19. ↑ Collinder, B (1965). An Introduction to the Uralic Languages. University of California Press, Berkeley — Los Angeles. pp. 30—34.
  20. ↑ Иллич-Свитыч, В. М. (2003). Опыт сравнения ностратических языков. УРСС, Москва. p. 44. ISBN 5-354-00173-0.
  21. ↑ Blažek, V. (2007). Chukcho-Kamchatkan and Uralic: lexical evidence of their genetic relationship. 2. Аспекты компаративистики. pp. 197–213. ISBN 978-5-7281-0903-7.
  22. ↑ Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. УИИЯЛ УрО РАН, Ижевск. pp. 164—165. ISBN 5-7691-0671-9.
  23. ↑ Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. УИИЯЛ УрО РАН, Ижевск. pp. 167. ISBN 5-7691-0671-9.
  24. ↑ Collinder, B (1965). An Introduction to the Uralic Languages. University of California Press, Berkeley — Los Angeles. pp. 34.
  25. ↑ 25,0 25,1 Sammallahti, P. (1988). „Historical phonology of the Uralic languages, with special reference to Samoyed, Ugric, and Permic“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. p. 480.
  26. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. p. 170.
  27. ↑ Janhunen, J. Proto-Uralic – what, where, and when?[2]
  28. ↑ Janhunen, J. (2009). Proto-Uralic — what, where, and when?. 258. The Quasquicentennial of the Finno-Ugrian Society. p. 73. ISBN 978-9-5256-6711-0, ISBN 978-952-5667-12-7. ISSN 0355-0230. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  29. ↑ Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. УИИЯЛ УрО РАН, Ижевск. pp. 178—179. ISBN 5-7691-0671-9.
  30. ↑ Rootsi S., Zhivotovsky L., Baldovič M., Kayser M., Kutuev I., Khusainova R., Bermisheva M., Gubina M., Fedorova S., Ilumäe A.-M., Khusnutdinova E., Voevoda M., Osipova L., Stoneking M., Lin A., Ferak V., Parik J., Kivisild T., Underhill P., Villems R. A counter-clockwise northern route of the Y-chromosome haplogroup N from Southeast Asia towards Europe[3]. European Journal of Human Genetics (2007). Volume 15, pp. 204–211
  31. ↑ Хайду, П. (1993). „Уральские языки“. Языки мира. Уральские языки. Наука, Москва. pp. 207–208. ISBN 5-02-011069-8.
  32. ↑ 32,0 32,1 Хайду, П. (1993). „Уральские языки“. Языки мира. Уральские языки. Наука, Москва. p. 209. ISBN 5-02-011069-8.
  33. ↑ 33,0 33,1 Хайду, П. (1993). „Уральские языки“. Языки мира. Уральские языки. Наука, Москва. p. 211. ISBN 5-02-011069-8.
  34. ↑ Дыбо, В. А. (1972). Об уральском вокализме. Материалы конференции по сравнительно-исторической грамматике индоевропейских языков. p. 35.
  35. ↑ 35,0 35,1 35,2 Sammallahti, P. (1988). „Historical phonology of the Uralic languages, with special reference to Samoyed, Ugric, and Permic“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, leiden. p. 481.
  36. ↑ 36,0 36,1 Sammallahti, P. (1988). „Historical phonology of the Uralic languages, with special reference to Samoyed, Ugric, and Permic“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. p. 482.
  37. ↑ Abdonolo, D. (1998). „Introduction“. The Uralic languages. Routledge, London — New York. p. 12.
  38. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. p. 206.
  39. ↑ Rédei, K. (1988). Uralisches Etymologisches Wörterbuch. I. Akadémiai Kiadó, Budapest. pp. IX. ISBN 963-05-3068-6.
  40. ↑ Janhunen, J. The primary laryngeal in Uralic and beyond[4]. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne. 2007,volume 253, p. 211]
  41. ↑ Hegedűs, I. A Note on the Pre-Protolinguistic Background of Proto-Uralic Homonyms. Mother Tongue. 2013, volume XIII, p. 191–195
  42. ↑ Janhunen, J. On the structure of Proto-Uralic.Finnisch-ugrische Forschungen. 1981, volume 44, p. 23—42
  43. ↑ 43,0 43,1 Abdonolo, D. (1998). „Introduction“. The Uralic languages. Routledge,London — New York. p. 18.
  44. ↑ Raun, A. (1988). „Proto-Uralic Comparative, Historical Morphosyntax“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. pp. 558–560.
  45. ↑ Aikio, Ante (2019). „Proto-Uralic“. In Bakró-Nagy, Marianne; Laakso, Johanna; Skribnik, Elena (eds.). Oxford Guide to the Uralic Languages. Oxford, UK: Oxford University Press. p. 26.
  46. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 234–236.
  47. ↑ Raun, A. (1988). „Proto-Uralic Comparative, Historical Morphosyntax“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. p. 561.
  48. ↑ „Uralic languages“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-13. „Adjectives, demonstrative pronouns, and numerals originally did not show agreement in case and number with the noun, as is still the case in Hungarian—e.g., a négy nagy ház-ban 'in the four large houses.'“
  49. ↑ „Uralic languages“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-13. „In Proto-Uralic the copula verb "be" was lacking in simple predicate adjective or noun sentences, although the predicate was probably marked to agree with the subject. The following Hungarian sentences reflect this situation: a ház fehér 'the house [is] white,' a ház-ak fehér-ek 'the houses [are] white.'“
  50. ↑ „On comparison in Proto---Uralic“. Nuoroda tikrinta 2020-11-26.
  51. ↑ Bobaljik, J. D. (2012). Universals in Comporative Morphology. Suppletion, Superlatives, and the Structure of Words. Cambridge: The MIT -Press. p. 56. ISBN 978-0-262-01759-6.
  52. ↑ Janhunen, J. Proto-Uralic – what, where, and when?[5]The Quasquicentennial of the Finno-Ugrian Society.2009, Nr. 258, p. 67, ISBN 978-952-5667-12-7
  53. ↑ „Reconstruction:Proto-Uralic/kakta“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-12-13.
  54. ↑ „Reconstruction:Proto-Uralic/witte“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-12-13.
  55. ↑ 55,0 55,1 Raun, A. (1988). „Proto-Uralic Comparative, Historical Morphosyntax“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. p. 562.
  56. ↑ Хайду, П. Уральские языки и народы / Пер. с венг. Е. А. Хелимского под ред. К. Е. Майтинской. Москва: «Прогресс», 1985. p. 244–248.
  57. ↑ Основы финно-угорского языкознания: марийский, пермские и угорские языки. М., 1976. p. 297–299.
  58. ↑ Janhunen, J. On the structure of Proto-Uralic. Finnisch-ugrische Forschungen. 1981, volume=44, p. 35
  59. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 239–240.
  60. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс,Москва. pp. 240–243.
  61. ↑ „Proto-Uralic. Introduction. The Verb“. Nuoroda tikrinta 2020-11-26.
  62. ↑ Mari Saraheimo (2020-02-18). „Past tense in Permic languages“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2020-11-26.
  63. ↑ Aikio, Ante (2019). „Proto-Uralic“. In Bakró-Nagy, Marianne; Laakso, Johanna; Skribnik, Elena (eds.). Oxford Guide to the Uralic Languages. Oxford, UK: Oxford University Press. p. 34.
  64. ↑ Abdonolo, D. (1998). „Introduction“. The Uralic languages. Routledge, London — New York. p. 33.
  65. ↑ Редеи K., Эрдейи И. (1974). „Сравнительная лексика финно-угорских языков“. Основы финно-угорFfского языкознания. Наука, Москва. p. 397.
  66. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 176–179.
  67. ↑ Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. УИИЯЛ УрО РАН, Ижевск. pp. 121—124. ISBN 5-7691-0671-9.
  68. ↑ Schrijver, P. Lost languages in Northern Europe // Early Contacts between Uralic and Indo-European: Linguistic and Archaelogical Considerations / Ed. by Ch. Carpelan, A. Parpola and P. Koskikallio. Helsinki, 2001. P. 417–425.
  69. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 355–356.
  70. ↑ Wickman, B. (1988). „The History of Uralic Linguistics“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. p. 810.
  71. ↑ Хайду, П. (1985). Уральские языки и народы. Прогресс, Москва. pp. 364–367.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Janhunen, Juha. On the structure of Proto-Uralic. Finnisch-ugrische Forschungen. Société finno-ougrienne. Helsinki, 1981. -23-42 pp.
  • Janhunen, Juha. Uralilaisen kantakielen sanastosta. Journal de la Société Finno-Ougrienne. Helsinki, (chapter 77), 1981.–219-274 pp.
  • Напольских В. В. Введение в историческую уралистику. – Ижевск: УИИЯЛ УрО РАН, 1997.  – 268 p. – ISBN 5-7691-0671-9
  • Норманская Ю. В. Реконструкция названий растений в уральских языках и верификация локализации прародин уральских языков (прауральского, прасамодийского, прафинно-угорского, прафинно-пермского, праугорского, прафинно-волжского) // Аспекты компаративистики – 2008. – Т. 3. – 679–734 pp. – ISBN 5-7281-0903-9, ISBN 978-5-7281-0903-7
  • Хайду П. Уральские языки и народы. – М.: «Прогресс», 1985. – 430 p.
  • Collinder B. An Introduction to the Uralic Languages. – Berkeley – Los Angeles: University of California Press, 1965. – 167 p.
  • Raun A. Proto-Uralic Comparative, Historical Morphosyntax // The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. – Leiden: Brill, 1988. – 555–569 pp.
  • Sammallahti P. Historical phonology of the Uralic languages, with special reference to Samoyed, Ugric, and Permic // The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. – Leiden: Brill, 1988. – 478–554 pp.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Uralo prokalbė – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Ž • A • R
Uralo kalbos
Prokalbė
Samių
Baltijos finų
Volgos finų
Permių
Ugrų
Samodų
Pasviruoju šriftu pažymėtos mirusios kalbos.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Uralo_prokalbė&oldid=7423573"