Tsongai
Tsongai | |
---|---|
Tsongai (XIX a.?)
| |
Gyventojų skaičius | ~5,3 mln. |
Populiacija šalyse | Mozambikas: 3,5 mln. Pietų Afrikos Respublika: 1,4 mln. Esvatinis: 27 000 Zimbabvė: 5000 |
Kalba (-os) | tsongų |
Vėliava | |
Religijos | prigimtinė tikyba, krikščionybė (katalikybė) |
Giminingos etninės grupės | sutai, tsvanai, zulai ir kt. bantai |
Vikiteka: | Tsongai |
Tsongai, dar vadinami batsongais, vatsongais (Vatsonga) – Rytų ir Pietų Afrikos tauta, priklausanti bantams. Gyvena pietiniame Mozambike, Pietų Afrikos Respublikos šiaurės rytuose, Svazilande ir rytų Zimbabvėje. Populiacija – 5,3 mln. žmonių (XX a. pab.). Vartoja tsongų kalbą (bantų kalbų grupė). Dauguma tsongų išpažįsta tradicinius tikėjimus, apie trečdalis yra krikščionys (daugiausia katalikai).
Skirstosi į 6 grupes: ronga, hlanganu, džonga, bila, nvalungu ir hlengve. Kartais prie tsongų priskiriama čopių tauta. Dalis tsongų (šangaantsongai) yra zulų palikuonys, XIX a. 1 pusėje persikėlę iš Natalio. Apartheido laikais PAR tsongams buvo sudarytas Gazankulu bantustanas.
Pagrindinis tradicinis verslas – tropinė rankinė žemdirbystė (soros, manijokai, pupos, sorgas, jamsai, kukurūzai). Pardavimui augina kokospalmes (pajūryje), medvilnę, anakardžius. XX a. pab. daugelis tsongų persikėlė į PAR ir Zambijos pramoninius rajonus.[1]
Tradiciniai patiekalai – košės, putros, bandelės su aštriu padažu, daržovės, vaisiai.
Santuoka patrilokalinė. Dalinasi į patrilinijines giminines grupes. Pripažįstama vado valdžia.
Tsongai turi gausią tautosaką (pasakos, priežodžiai ir kt.). Greitus šokius ndongo ir dažniausiai satyrinio turinio dainas lydi ksilofoninis ansamblis (čimbila). Daug tokių ansamblių tapo profesionaliais. Išvystyta medžio drožyba (kultinės figūrėlės), dekoruotų kalebašų gamyba. Tradicinei tikybai būdingas gamtos galių ir protėvių garbinimas.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Tsongai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Тсонга,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.