Pereiti prie turinio

Traducianizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Traducianizmas (lot. traduco – 'atiduodu, perduodu') – teologinė krikščionių sielos samprata, pagal kurią Dievas sielą sukūręs vieną sykį kartu su pirmuoju žmogumi, gimstantys vaikai sielą gaunantys iš tėvų.[1] Teigiama, jog traducianizmas tęsė platoniškąją tradiciją.[1] Jo priešybė – kreacianizmas, pagal kurį Dievas kiekvienam žmogui sielą sukuriąs atskirai.[1]

Šios sampratos laikėsi Tertulianas,[1] kuris savo veikale „De anima“ tvirtino, kad sielos sukuriamos iš sielų taip pat ir tuo pat metu, kaip kūnai iš kūnų.[2] Augustinas neigė, kad traducianizmas būtinai susijęs su gimtosios nuodėmės doktrina; gyvenimo pabaigoje jis negalėjo apsispręsti – pritarti šiai sampratai ar ne.[2] Augustino dvejonės geriausiai atsispindi jo laiške Jeronimui; šis traducianizmą pasmerkė, anot jo, Bažnyčia laikosi kreacianistinės sampratos, tačiau Jeronimas pripažino, kad didžiuma Vakarų krikščionių laikosi traducianistinės sampratos.[2]

Autoritetingas atsakymas į šį klausimą nebuvo pateiktas, tačiau tarp viduramžių teologų įsivyravo kreacianizmas, visuomet dominavęs Rytuose.[2] Kaip ir Augustinas, M. Liuteris šiuo klausimu tvirtos nuomonės neturėjo, o Ž. Kalvinas linko prie kreacianizmo.[2]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 384 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Creatianism and Traducianism by Alexander Nairne. 1911 Encyclopædia Britannica, Volume 7.