Torkai

Torkai (rus. Торки) – tiurkų klajoklių gentis, X-XIII a. gyvenusi stepėse šiauriau Juodosios jūros.

985 m. torkai samdiniai dalyvavo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus žygyje prieš chazarus ir bolgarus.

XI a. pradžioje torkai, rytuose spaudžiami polovcų, atsitraukė prie Dniepro, kur susidūrė su rusiais (rus. русь, русы). 1055 m. kunigaikštis Vsevolodas, gindamas Perejaslavlio kunigaikštystę, kariavo su jais. 1060 m. žygį prieš torkus surengė kunigaikščiai Iziaslavas, Sviatoslavas, Vsevolodas ir Vseslavas, torkai buvo sutriuškinti.

XII a. torkai pasirodė prie Dono. 1116 m. torkai ir pečenegai dvi dienas kovėsi prieš polovcus, po to pasiprašė Vladimiro Monomacho gyventi Rusios žemėse. 1121 m. Vladimiras iš Rusios žemių išvarė berendėjus, o torkai ir pečenegai pabėgo patys.

Dalis torkų dar XI a. apsigyveno Parosyje (žemėse palei Rosės upę) ir tapo pavaldūs vietiniams kunigaikščiams. Šių pusiau sėslių torkų žemių centras buvo miestas Torčeskas. Kairiajame Dniepro krante apsigyveno kita torkų grupė, pripažinusi Perejeslavlio kunigaikščių valdžią. XII a. duomenimis šie torkai gyveno palei Baručio (rus. Баруч, dabartinė Baryševka) miestą. Dalis torkų persikėlė per Dunojų ir tapo Bizantijos pavaldiniais.

Parosyje ir Perejeslavlio kunigaikštystėje apsigyvenę torkai sudarė vasalinį tirukų genčių junginį, kuris vadinosi rus. чёрные клобуки 'juodkepuriai'. Šie torkai dalyvavo ginamosiose Rusios žemių sienų kovose, gynė sienas nuo polovcų, dalyvaudavo Kijevo kunigaikščių kariniuose žygiuose.

1240 m., Batijaus užkariavimo metu, Parosis buvo nuniokotas. Daug šio krašto gyventojų buvo perkeldinti prie Volgos. Likę torkai susiliejo su kitais vietiniais gyventojais.

Po torkų Ukrainos toponimikoje liko daug pavadinimų: upeliai rus. Торец ir rus. Торч, kelias palei Tetligos upę rus. Торский шлях, miestas rus. Торческ, kaimai rus. Торец, Торки, Торков, Торецкое, Торчин, Торчица.

Nuorodos

• Мавродина Р. М. Киевская Русь и кочевники (печенеги, торки, половцы): Историографический очерк / Отв. ред. В. М. Панеях. Ленингр. отд-ние Института истории СССР АН СССР.. – Л.: Наука, Ленингр. отд-ние, 1983. – 88 с. – 12 500 экз. (обл.)
• Барсов Н. П. Очерки русской исторической географии. – 1873.
• Голубовский П. В. Печенеги, торки и половцы до нашествия татар Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto.. – К., 1884.
• Торки // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.