Teogonija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Teogonija (gr. theogonia – dievų kilmė) – teologijos arba mitologijos šaka, aiškinanti dievų kilmę ir genealogiją. Pavadinimas prigijo nuo pirmojo vien tik tam parašyto teksto - Hesiodas poemos „Teogonija“.

Pagal Hesiodo „Teogoniją“, Chaosas buvo tuštuma, iš kurios pasirodė pirmieji esamybės objektai. Pirmosios esybės kilusios iš Chaoso, buvo Gaja (Žemė), Tartaras (požemio pasaulis), Erotas (troškimas), Niktė (nakties tamsa) ir Erebas (Požeminio pasaulio tamsa). Nors pačioje Teogonijos istorijos pradžioje Hesiodas mini dievybes, susietas su kiekvienu žmogui žinomu elementų, pradėdamas nuo pirminių elementų: žemė, žvaigždėtas dangus, jūra.

„Teogonija“ pateikia du būdus, kuriais gimsta dievai. Pirmasis būdas - pagal skirstymą (Gaja, Niktė), antrasis – dauginimosi, tai yra ankstesnės kartos dievai susilaukia vaikų vieni nuo kitų. Po Gajos, beveik visos dievybės, atėjusios į gyvenimą pagal skirstymą, yra negatyvūs dalykai (koncepcijos) (Mirtis, Nerimas, Sarkazmas, Apgaulė ir t. t.), ir didžioji dalis jų dalis tėvystė priklauso Niktei. Vėliau dievybių gimimas eina pagal dauginimosi būdą, vyras – moteris. Kitos dievybės kilo iš moteriškos ir vyriškos dievybės, atspindėdamos žmonių gimimo būdą. Taigi pirmas atsakymas į mito klausimą „Kokia iš to nauda?“ tampa „Tai yra tėvas ir tai yra motina“.

Taip pat, visos dievybės, atsiradusios pagal skirstymą, beveik niekada nėra sąjungininkės su vyro - moters būdu atsiradusiomis.