Tailando geografija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Pašalinti nuorodas į kitas wiki. Jei galite, sutvarkykite.

Tailandas geografija
Žemynas	Azija
Regionas	Pietryčių Azija
Koordinatės	17°00'Š 100°00'E
Plotas	514 000 km² (49) 99,60% žemės 0,40% vandens
Pakrantė	3 219 km
Sienos	viso: Mianmaras 1 800 km, Kambodža 803 km, Laosas 1 754 km, Malaizija 506 km.
Aukščiausias taškas	Doi Inthanonas 2 576 m
Žemiausias taškas	Siamo įlanka 0 m
Ilgiausia upė	Menam Čao Praja 1 200 km
Didžiausias ežeras	Thaleluangas

Tailandas yra Pietryčių Azijoje, išsidėstęs Indokinijos ir Malakos pusiasaliuose. Vakaruose krantus skalauja Andamanų jūra, o rytuose – Siamo įlanka (Pietų Kinijos jūros dalis). Tailando teritorija nusidriekusi iš šiaurės į pietus (didžiausias atstumas – 1 860 km). Dėl tokio šalies ilgumo Tailande vyrauja skirtingas klimatas. Derlius nuimamas kelis kartus per metus, o turizmo sezonas tęsiasi ištisus metus.

Apie 10% teritorijos užima miškai. Šiaurinėje dalyje daugiausia tropiniai, o pietuose, kur žymiai didesnis oro drėgnumas, vyrauja tropiniai visažaliai miškai.

Reljefas

Didžiąją Tailando teritorijos dalį sudaro Menamo lyguma, kuri sudaryta iš natūralių sąnašų ir apima Menam Čao Prajos upės baseiną, bei aplinkines prieškalnes. Dėl upės nešamų sąnašų jos delta kasmet padidėja 2–3 m.

Kontinentinė prieškalnė apima visą šalies šiaurinę, šiaurės vakarų ir vakarų dalis nuo centrinės lygumos iki Mianmaro ir Laoso. Šį rajoną galima suskirstyti į du regionus:

• Šiaurės kalnai ir lygumos (šiaurės Tailandas)
• Vakarų kalnai (Tako, Kančanaburio ir Ratčaburio provincijos, bei kelių centrinių provincijų vakarinės jų dalys).

Šiaurėje Menamo lyguma ribojasi su pietiniu Luangfabano kalnagūbriu ir Fipanamo lyguma (taj. du tūkstančiai upių), vakaruose – Tanon Tongčiajo (angl. Thanon Thongchai) kalnagūbriu, kuris prasideda iš šiaurės kalnų ir driekiasi iki Malakos pusiasalio. Tanon Tongčiajo kalnagūbris skyla į tris lygiagrečias kalnų grandines: vakarinė – Tanaosi, prasideda nuo Mianmaro ir driekiasi Tailando vakarine siena iki Malakos pusiasalio. Antra uolų grandinė – Meklongas, driekiasi tarp Kvainoja ir Kvaijos upių. Trečioji skiria Kvaijos upę nuo centrinės lygumos. Šiaurės vakarinėje šalies dalyje yra ir aukščiausias kalnas – Doi Inthanonas (2 576 m).

Tanaosi kalnų grandinė, Tailando-Mianmaro pasienyje

Rytinėje šalies dalyje yra Korato plynaukštė, kurią nuo Menamo lygumos skiria Fetčabuno (angl. Phetchabun Mountains), Sankambengo ir Dongfajajeno (angl. Dong Phaya Yen Mountains) kalnai. Plynaukštė nuo sienos su Kambodža palaipsniui kyla nuo 150 iki 500 m ir daugiau, taip suformuodama Dangreko (angl. Dângrêk Mountains), Dongfajajeno ir Fu Fano (angl. Phu Phan Mountains) prieškalnes. Pietrytiniame šalies pasienyje yra Kardamono kalnų (angl. Cardamom Mountains) masyvo pakraštys.

Tailando Malakos pusiasalio dalis iki Malaizijos yra apie 960 km ilgio, o plotis svyruoja nuo 16 iki 215 km pločio. Į pietus nuo Kra sąsmaukos, vyrauja pakrantės lygumos su nedideliais kalnais. Tailando Andamanų jūros pakrantė nusėta nedidelių salų, povandeninių rifų, kranto linija labai išraižyta ir uolėta. Vakarine pusiasalio dalimi driekiasi Tanaosi kalnagūbris, kurį Kraburio upė (dar vadinama Kra arba Pakčano upe) dalina į dvi dalis: Mianmaro vakarinę ir Tailando rytinę (Puketo kalnai), siekiančią Puketo salą. Į rytus nuo Puketo kalnų, rytine pusiasalio pakrante driekiasi kita neaukštų kalnų grandinė Nakon Sitamaratas, prasidedanti Tao, Samui (Koh Samui) salose ir pusiasalio pakrante pasiekiantis Malaiziją.

Tailando detalusis žemėlapis

Tailando gamtinis žemėlapis

Salos

Tailandui priklauso šimtai salų esančių Siamo įlankoje ir Andamanų jūroje. Visos salos yra netoli kranto, atviroje jūroje ir įlankos centre jų nėra. Anksčiau daugelis Tailandui priklausančių salų buvo negyvenamos, bet paskutiniu metu daugelis jų plėtojamas turizmo verslas.

Klimatas ir krituliai

Tailandas, kaip ir visa Pietryčių Azija, priklauso tropinių musonų zonai, bet labiausiai šalies klimatą lemia šalia esantis Azijos kontinentas. Todėl galima išskirti 4 laikotarpius:

• šiaurės rytų musono laikotarpis nuo gruodžio iki vasario pabaigos – „sausasis“;
• karštasis laikotarpis su labai nepastovios krypties vėju nuo kovo iki gegužės – „karštasis“;
• pietvakarinių musonų laikotarpis nuo gegužės iki spalio – „lietingasis“;
• Silpnėjančių musonų laikotarpis nuo spalio iki lapkričio.

Metinė temperatūra svyruoja nuo 13 °C ir retai viršija 40 °C. Šiaurinėje šalies dalyje, kur klimatas yra daugiau žemyninis, paros temperatūros svyravimai yra dideli, o kalnų rajonuose žiemą nukrenta iki 10–15 °C. Prieškalnių ir lygumų rajonuose vidutinė temperatūra svyruoja 22-29 °C. Pietiniuose Tailando rajonuose klimatas ypač švelnus ir temperatūra svyruoja nežymiai – 27–29 °C. Čia charakteringi du laikotarpiai: labai drėgnas ir su uraganais vasarą, bei mažiau drėgnas žiemą.

Tailando klimatas
Mėnuo			Sausis	Vasaris	Kovas	Balandis	Gegužė	Birželis	Liepa	Rugpjūtis	Rugsėjis	Spalis	Lapkritis	Gruodis
Čiangmajus	Aukščiausia vid. temperatūra, °C		29	32	34	36	34	32	31	31	31	31	30	28
	Žemiausia vid. temperatūra, °C		13	14	17	22	23	23	23	23	23	21	19	15
		val. per dieną	9	10	9	9	8	6	5	4	6	7	8	9
		mm per mėn.	7	11	15	50	140	155	190	220	290	125	40	10
		dienos per mėn.	1	1	2	5	12	16	18	21	18	10	4	1
Puketas	Aukščiausia vid. temperatūra, °C		31	32	33	33	31	31	31	31	30	31	31	31
	Žemiausia vid. temperatūra, °C		23	23	24	25	25	25	25	24	24	24	14	14
		val. per dieną	9	9	9	8	6	6	6	6	5	6	7	8
		mm per mėn.	35	40	75	125	295	265	215	246	325	315	195	80
		dienos per mėn.	4	3	6	15	19	19	17	17	19	19	14	8
Šaltinis: „2003 m. klimatas“ Hachette ISBN 2012437990

Tajų žvejai prieš audrą

90% Tailande kritulių atneša pietvakariniai musonai. Musonų laikotarpis trunka pusę metų ir per tą laiką iškrenta vidutiniškai 1600 mm kritulių. Šalies šiaurėje ir šiaurės rytuose 800–1500 mm, Korato plynaukštėje vietomis iki 900 mm, šalies centre – 1200–2000 mm, pietuose – 2000–4000 mm, o prieškalnėse iki 3000 mm.

Ilgas musonų laikotarpis, kritulių kiekis, jų pasiskirstymas ir intensyvumas turi įtakos šalies gyvenimui, ypač žemės ūkio veiklai. Link rudens drėkinimo ir drenažo sistemos būna perpildytos, todėl prasidėjus didesniam lietui vyksta dideli potvyniai. Kai Menam Čao Prajos upė išsilieja iš krantų, kai kurie Bankoko kvartalai būna užtvindyti, nes trečdalis miesto yra žemiau jūros lygio. Lapkritį lietūs baigiasi, šiaurės rytų vėjas iš kontinento atneša šaltesnes oro mases.

Geologija ir naudingosios iškasenos

Urvas Khao Sok nacionaliniame parke

Kalnai, išsidėstę šiaurės, vakarų ir pietų Tailande priklauso paleozojaus pietų Azijos geosinklinalinei raukšlei, kuri susiformavo mezozojaus geologinėje eroje. Kalnai sudaryti iš skalūnų, smiltainio ir klinčių su paleozojaus ir triaso eksfuzija, turinčią didelių granito kūnų. Šalies rytuose stūkso didelė mezozojaus smiltainio sritis – Korato plynaukštė. Tailando centrinėje dalyje yra tektoninė įdauba susidariusi kainozojaus eroje ir sudaryta iš 5–7 km storio nuosėdinių uolienų. Šiai įdaubai priklauso Menamo lyguma ir Siamo įlanka. Tailande gausu karstinių urvų, didžiausia – Fravangdengo (angl. Phra Wang Daeng Cave) yra 13,5 km ilgio.

Mezozojaus uolienose randami alavo, volframo telkiniai. Paleozojaus – stibio, fluorito, švino, cinko, barito, geležies rūdos ir Mangano rūdos. Pietiniuose ir centriniuose rajonuose randama lignito, halito ir kalio druskos Korato plynaukštėje. Vakaruose yra rubino ir safyro telkiniai.

Augmenija

Palydovo nuotraukoje aiškiai matyti, kad Tailande liko mažai miškų, Korato plynaukštė centre.

2005 m. miškai užėmė 28,4% šalies teritorijos. Dėl beatodairiško miškų kirtimo brandaus miško 2005 m. buvo likę 44,4% iš visų miškų, padaugėjo savanų su akacijų, eukaliptų ir kazuarinų giraitėmis.

• Drėgnas musoninis miškas:

Šiauriniame Tailande sutinkamas didysis tikmedis, salmedis (Shorea robusta), kalvotose vietovėse pušys, ąžuolai ir kt. Prieškalnėse auga kvapusis koralmedis (Pterocarpus santalinus).

Visžaliuose tropiniuose miškuose sutinkams gigantiškas aukštasis sparnelis (Dipterocarpus alatus), ksilija (Xylia dolabriformis), kvapioji hopėja, įvairių arekinių palmių, sagopalmės, kaliamas, krausvos (Lagerstroemia calyculata), (Lagerstroemia tomentosa) ir (Lagerstroemia balansae), įvairūs fikusai, pandanai, duonmedis ir kvapusis durijus (Durio zibethinus). Dažnas tropiniame miške stambiavaisis koralmedis, dilenija (Dillenia pentagyna), lakmedis (Schleichera trijuga), viršūklis (Terminalia tripteroides), dalbergija (Dalbergia cultata), afzelija, širdžialapė haldina (Haldina cordifolia) ir bambukai: švelnusis medbambukis (Dendrocalamus brandisii), (Bambusa arundinacea), (Dinochloa maclellandii), (Cephalostachyum virgatum), pluoštinis medbambukis (Dendrocalamus hamiltonii) užaugantis iki 22 m aukščio, siaminis šluotbambukis (Thyrsostachys siamensis).

• Sausas musoninis miškas:

Sausas musoninis miškas vyrauja kontinentinėje šalies dalyje, Menamo žemumoje ir Korato plynaukštėje, išskyrus plynaukštės aukštikalnių pakraščius ir upių slėnius. Čia vyrauja žemaūgis miškas, o Korato plynaukštę dengia aukštos žolės savana ir sausas žemaūgis musoninis ir retas kseroderminis miškas. Daugiausia auga kietmedžiai, priklausantys sparneninių (Dipterocarpaceae) šeimai: gumbuotasis sparnenis (Dipterocarpus tuberculatus), bukalapis sparnenis (Dipterocarpus obtusifolius). Labiau sausesniuose rajonuose auga rudoji šorėja (Shorea obtusa), tailandinė šorėja (Shorea henryana). Korato pietų lygumose, smėlėtoje ir akmeningoje dirvoje auga (Pentacme siamensis).

• Pakrantės augmenija:

Jūros pakrantėse – mangrovių: blakstienotoji rizofora (Rhizophora mucronata), Rhizophora conjugata, Bruguiera gymnorrhiza, Xylocarpus obovata, Xylocarpus moluccensis ir nipų (Nypa fruticans) sąžalynai. Pajūrio rajonuose ir salose auga riešutinė kokospalmė, asiūklinė kazuarina (Casuarina equisetifolia), vaistinis puiklapis (Calophyllum inophyllum), indinė miletija (Millettia pinnata), migdolinis viršūklis (Terminalia catappa) ir kinrožė (Hibiscus tiliaceus).

Malakos pusiasalio pietuose auga paprastasis sprausmė, vyšninė viršenė, krausva (Lagerstroemia), sterkulija (Sterculia) ir kt.

Gyvūnija

Baltaliemenis tapyras

Tailandas priklauso Indo–Malaizijos zoogeorafinei sryčiai su labai didele gyvūnijos įvairove.

• Stambieji gyvūnai:

Azijinis dramblys (prijaukintas), baltaliemenis tapyras, malajinis lokys, šernas, aukštikalnių miškuose gyveno dvi raganosių rūšys – mažasis vienaragis Javos raganosis ir Sumatros raganosis. Abi raganosių rūšys Tailande, dėl gyvūno rago naudojimo farmacijoje, išnaikintos.

• Plėšrūnai:

Tigras, dūminis leopardas, juodoji pantera, viverinė katė, nendrinė katė, bengalinė katė, keletas rūšių mangustų, raudonasis vilkas, kiaunės ir šakalas. Mažieji plėšrūnai: kalnuotose vietovėse – Indijos barsukas (Arctonyx collaris), džiunglėse – dėmėtasis linzangas, bei kiti viverinių atstovai (mažoji civeta, himalajinė civeta (Paguma larvata) ir kt.), upėse – ūdros ((Lutrogale perspicillata) ir Azijinė benagė ūdra).

• Kiti žinduoliai:

Miškuose daug įvairių beždžionių: baltarankis gibonas, sutinkamas beveik visoje Tailando teritorijoje, rezusas, tibetinė makaka, keturių rūšių suriliai (Presbytis femoralis, Presbytis chrysomelas, Presbytis siamensis ir Presbytis rubicunda). Medžiuose gyvena voverės skraiduolės (Petauristinae) ir didžiosios voverės, o krūmynuose ir pievose – Birminis kiškis (Lepus peguensis). Tailande daug skujuočių (Manis javanica) mintančių termitais.

Kiaulinis elnias (Axis porcinus) ir dygliatriušis sutinkamas visame Tailande. Šiauriniuose kalnų rajonuose gyvena elniai: Indinis zambaras (Cervus unicolor), Indijos muntjakas ir antilopė, upių pakrantėse – Javinis elniukas ir angl. Lesser Mouse-deer (Tragulus kanchil), o savanose – laukinis gaūras ir bantengas. Šomburgko elnias tikriausiai šiuo metu yra išnykęs, o lyraragis elnias (Cervus eldii) labai retas.

• Gyvatės ir kiti ropliai:

Malajinis kaguanas sutinkamas drėgnuose miškuose šalies vakaruose. Daug rūšių šikšnosparnių, vien vaisėdžių šikšnosparnių priskaičiuojama 11 rūšių: labiausiai paplitusios malajinė skraidančioji lapė (Pteropus vampyrus), didžioji skraidančioji lapė (Pteropus giganteus) ir kt. Tailande priskaičiuojama 75 rūšys driežų: gekonai, varanai, skraidantys driežai (Dracos) ir kt., apie 100 rūšių gyvačių (13 nuodingų): karališkoji kobra, paprastoji kobra (Naja), 5 rūšys angių ir kt. Krokodilų femose veisiami Siamo ir briaunagalvis krokodilai. Iki 1970 m. Tailande gyveno gavialas.

• Paukščiai:

Miškuose gyvena daug rūšių papūgų, fazanų, povai, laukinės vištos, ragasnapių. 16 rūšių tulžių, paukštis–audėjas, nektarinukai ir mainų. Pelkėtuose rajonuose gyvena garniniai, gandrai (Bubulcus coromandus), ibiai, gervės, endeminė baltaakė upinė kregždė. Plėšrieji paukščiai – ereliai, sakalai, suopiai, pesliai, grifai ((Gyps tenuirostris) ir Bengalinis grifas). Tailande žiemoja Perkūno oželis.

• Vandens fauna:

Tailando vidaus vandenyse priskaičiuojama apie 75 rūšis karpžuvių (Cypriniformes) būrio žuvų.

Eravano nacionalinis parkas

Saugomos teritorijos

1961 m rugsėjo 22 d. karaliaus Rama IX pasirašė aktą B.E.2504 dėl Tailando nacionalinių parkų, laukinių gyvūnų ir augalų apsaugos departamento (DNP) įkūrimo. Departamentas pavaldus Gamtinių išteklių ir Aplinkos apsaugos ministerijai (MONRE).

Pirmas Khao Yai nacionalinis parkas buvo įkurtas 1962 m. rugsėjo 18 d. Iki šiol Tailando nacionalinių parkų, laukinių gyvūnų ir augalų apsaugos departamentas nustatė 148 nacionalinius parkus, kurių bendras plotas sudaro 78 644 km² (daugiau nei 15% šalies teritorijos).

Vidaus vandenys

Plūduruojantys namai ant Nano

Tailando teritorijoje ir šalies pasienyje teka labai vandeningos upės, ant kurių yra pastatyta keletas HE ir vandens saugyklų. Bendras metinis kritulių kiekis sudaro 800 mlrd m³, iš šio kiekio 75% išgaruoja arba susigerią į dirvą, likę 25% (200 mlrd m³) patenka į upes ir ežerus. 2000 m. šalis naudojo 82,75 km³ per metus vandens (2% komunalinėms reikmėms, 2% pramonė, 95% žemės ūkis), tai sudaro apie 1288–3300 m³ vienam gyventojui per metus.

Upės

Tailando upių baseinai priklauso Andamanų jūrai ir Pietų Kinijos jūros Siamo įlankai. Dauguma upių yra maitinamos lietaus vandeniu, o Mekongas ir tirpstančiais ledynais. Upių vandens lygis labai svyruoja priklausomai nuo metu sezono: lietingojo laikotarpio upės išsilieja, sausuoju – greitai senka.

Didžiausias Tailande yra Menam Čao Prajos baseinas, apimantis 158 000 km² plotą (apie 38 % šalies teritorijos) ir jis neišeina už šalies ribų. Didžioji baseino dalis yra Menamo lygumoje. Susiliejus Pingui (590 km) ir Nanui (627 km), Menam Čao Praja teka į pietus 372 km ir įteka į Siamo įlanką sudarydama 135 km pločio deltą. Menam Čao Praja labai reikšminga Tailando ekonomikai, jos vanduo naudojamas drėkinimui, ja vyksta laivyba iki Nakhonsavano. Nuo Siano įlankos iki Bankoko upės vaga yra 8,5 m gylio, tad iki sostinės uosto gali plaukti didelio tonažo jūros laivai.

Antras pagal dydį upės baseinas Tailande yra šalies rytuose apimantis Korato plynaukštę ir priklauso didžiausiai pietryčių Azijos Mekongo upei. Plynaukštę kerta Munas su savo intaku Či. Vakariniame Tailande yra Meklongo, įtekančio į Siamo įlanką, upės baseinas. Šią upę maitina Kvainoja ir Kvaija įtekančios į Mekongą ties Kančanaburiu. Dar viena didelė Azijos upė Salvinas teka Mianmaro – Tailando siena ir dvejomis atšakomis įteka į Andamanų jūrą.

Ežerai ir vandens saugyklos

Čiaulano vandens saugykla Kra sąsmaukoje

Tailande natūralių ežerų yra mažai. Rytinėje Malakos pusiasalio dalyje, netoli Songkhlo, yra didžiausias Thaleluango ežeras. 75 km ilgio ežeras driekiasi lygiagrečiai Siamo įlankai.

Skirtingai nei ežerų, vandens saugyklų Tailande yra labai daug. Bhumifolo hidroelektrinės saugykla (17°14′34.4″ š. pl. 98°58′21.5″ r. ilg.) ant Pingo upės yra didžiausia – 125 km ilgio, ant Nano upės – Karalienės Sirikitos vandens saugykla skirta drėkinimui ir yra antra pagal dydį (17°45′53.6″ š. pl. 100°33′50.0″ r. ilg.). Ant Kvaijos – Šrinagarindros (14°24′23.2″ š. pl. 99°07′49.0″ r. ilg.) ir Thathungno (14°14′01.5″ š. pl. 99°14′10.0″ r. ilg.), ant Kvainojos – Vačiralongkono (14°47′57.3″ š. pl. 98°35′50.9″ r. ilg.). Malakos pusiasalyje – Račaprafo (8°58′19.1″ š. pl. 98°48′21.0″ r. ilg.). Rytinėje šalies dalyje ant Či upės – Lampao (16°36′10.2″ š. pl. 103°26′23.9″ r. ilg.) ir Ubonratno (16°46′28.2″ š. pl. 102°37′06.9″ r. ilg.).

Nuorodos

• География Таиланда^{[neveikianti nuoroda]} rus.
• Tailando nacionalinių parkų, laukinių gyvūnų ir augalų apsaugos departamentas^{[neveikianti nuoroda]}
• VLKK Rekomenduojama vartoti šiuos lietuviškus augalų pavadinimus Archyvuota kopija 2011-01-09 iš Wayback Machine projekto.
• Mangrovių ekosistema