Taikomoji etika

Taikomoji etika – etikos kryptis, kuri pasitelkia moralinio samprotavimo kriterijus (metaetika) ir jomis remdamasi perkelia normatyvinės etikos argumentus konkrečioms moralės problemoms spręsti.

Taikomoji etika išplėtė etikos studijas už akademinio filosofinio diskurso ribų. Taikomosios etikos sritis tokia, kokia ji atrodo šiandien, iškilo iš diskusijų apie sparčią medicinos ir technologinę pažangą XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje ir dabar yra įtvirtinta kaip moralės filosofijos subdisciplina. Tačiau taikomoji etika pagal savo pobūdį yra plataus profilio dalykas, nes tam reikia ypatingo supratimo apie galimas etikos problemas tokiose srityse kaip medicina, verslas ar informacinės technologijos. Šiais laikais etikos kodeksai egzistuoja beveik visose profesijose. Taikomosios etikos kryptys profesinėje srityje apima verslo etiką, bioetiką, informacinę etiką, medicininę etiką ir kt.

Teorijos esmė

Taikomoji etika skiriasi nuo normatyvinės etikos, kuri susijusi su teisingo ir neteisingo elgesio standartais, ir nuo metaetikos, siejamos su etinių savybių, teiginių, požiūrių ir sprendimų pobūdžiu. Nors šios trys etikos sritys atrodo skirtingos, jos taip pat yra tarpusavyje susijusios. Taikant taikomąjį etikos metodą dažnai remiamasi šiomis normatyvinės etikos teorijomis:

• Konsekvencialistinė etika, teigianti, kad poelgių teisingumas priklauso tik nuo jų pasekmių. Paradigminė konsekvencializmo teorija yra utilitarizmas. Pagal klasikinį požiūrį, veiksmo moralus teisingumas priklauso nuo to, ar jis maksimaliai padidina bendrą psichologinę gerovę. Pagrindinius šios teorijos bruožus pagrindė Jeremy Bentham ir John Stuart Mill, kurie skyrė veiksmo ir taisyklės utilitarizmą. Prie šios teorijos vėliau ženkliai prisidėjo Henry Sidgwick, kuris pristatė motyvo arba ketinimo reikšmę, bei Richard Mervyn Hare, pateikęs pirmenybės svarbą priimant utilitarinius sprendimus. Kitos konsekvencializmo formos apima prioritetizmą.

• Deontologinė etika, pagal kurią veiksmai turi prigimtinį teisingumą arba neteisingumą, nepaisant jų konteksto ar pasekmių. Šį požiūrį įkūnija Imanuelio Kanto kategorinio imperatyvo samprata, kuri buvo centrinė teisine pareiga grįstoje Kanto etinėje teorijoje. Kita svarbi deontologinė teorija yra prigimtinė teisė, kurią išvystė Tomas Akvinietis, ir yra plėtojama Katalikų bažnyčios mokyme apie moralę. Pagal pamatinį deontologijos principą, taisyklės turi galioti iki tam tikros ribos, nepaisant neigiamų pasekmių. Kai pasekmės tampa tokios baisios, kad peržengia numatytą slenkstį, ima viršų konsekvencializmas.
• Dorybių etika, kilusi iš Aristotelio ir Konfucijaus idėjų, teigia, kad teisingas veiksmas bus tas, kurį pasirinks atitinkamai „dorybingas“ asmuo.

Normatyvinės etikos teorijos gali persipinti, kai bandoma išspręsti realaus pasaulio etines dilemas. Vienas iš būdų, kuriuo bandoma įveikti takoskyrą tarp konsekvencializmo ir deontologijos, yra precedentais pagrįsti samprotavimai, kitaip kazuistika. Kazuistika prasideda ne nuo teorijos, o nuo tiesioginių realaus ir konkretaus atvejo faktų. Nors kazuistikoje naudojamasi etikos teorija, tačiau ji nelaikoma svarbiausiu moralinio samprotavimo bruožu.

Taikomoji etika vėliau buvo atskirta nuo besiformuojančios taikomosios epistemologijos, kuri taip pat patenka į taikomosios filosofijos sritį. Pirmajai rūpėjo praktinis moralinių samprotavimų taikymas, antroji daugiausia dėmesio skiria epistemologijos taikymui sprendžiant praktines problemas.