Surtsėjus

Surtsėjus
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Islandija
Tipas	Gamtinis
Kriterijus	x
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1267
Regionas**	Europa
Įrašymo istorija
Įrašas	2008  (32-oji sesija)
Surtsėjus šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Surtsėjus
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Surtsėjus (isl. Surtsey, arba Surto sala) – vulkaninė sala Islandijos pietų pakrantėje, dėl savo geografinės padėties (63°18’N 20°36’W) – labiausiai į pietus nutolęs šios valstybės taškas. Sala atsirado 1963 m. lapkričio 14 d. dėl povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, prasidėjusio 130 m gylyje. Manoma, kad išsiveržimas galėjo prasidėti keliomis dienomis anksčiau, o baigėsi 1967 m. birželio 5 d. Tada Surtsėjus pasiekė savo didžiausią plotą – 2,7 km². Nuo šios dienos, dėl bangų ir vėjo keliamos erozijos, sala vis mažėja (2002 m. duomenimis, salos plotas buvo tik 1,4 km²).

Kūrimosi metu Surtsėjus buvo intensyvių vulkanologijos srities specialistų mokslinių tyrimų objektas, o vėliau, po išsiveržimo pabaigos, juo susidomėjo botanikai ir biologai, kurie stebi laipsnišką gyvybės atsiradimą nederlingoje žemėje. Išsiveržimas, suformavęs Surtsėjų, suformavo daug kitų mažų salų, tarp jų jau išnykusį Jolnirą ir kitas, likusias be pavadinimų, saleles.

2008 m. sala buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Salos formavimasis

Surtsėjaus lokalizacija

Išsiveržimo pradžia

1963 m. lapkričio 14 d. 7 val. 15 min. išplaukiančio iš Vestmanaejaro tralerio Ísleifur II virėjas atkreipė dėmesį į tamsių dūmų stulpą į pietvakarius nuo laivo. Laivo kapitonas nusprendė ištirti šį reiškinį manydamas, kad mato degantį laivą, tačiau greitai suprato, kad juodų pelenų stulpas – vulkaninio aktyvumo jūroje pradžia.

Nors išsiveržimas buvo netikėtas, keletas faktų liudijo apie greitai prasidėsiantį vulkaninį aktyvumą. Prieš savaitę Reikjaviko seismografai užfiksavo silpnus virpesius, tačiau jų tiksli vieta nebuvo nustatyta. Dvi dienas prieš išsiveržimą tyrimų laivas pastebėjo, kad šiame regione jūros vanduo buvo kiek šiltesnis, nei įprasta. Tuo tarpu esančio 80 km nuo išsiveržimo vietos pakrantės miesto Viko gyventojai pajuto sieros vandenilio kvapą.

Išsiveržimas tikriausiai prasidėjo keletą dienų prieš lapkričio 14 d. Jūros dugnas yra 130 metrų žemiau jūros lygio, todėl didelis vandens slėgis slopino išsiveržimą. Besiformuojant ugnikalnio kūgiui mažėjo gylis, todėl po kelių dienų vulkanas prasiveržė pro vandens kliūtį ir iškilo į paviršių.

Dūmų ir pelenų debesis virš Surtsėjaus

Salos formavimosi pradžia

1963 m. lapkričio 14 d. 11 val. ugnikalnio pelenų ir dūmų debesis pasiekė kelių kilometrų aukštį. Pradžioje dūmai veržėsi pro tris atskiras šiaurės-rytų ir pietų-vakarų angas, kurios po pietų susijungė. Visą savaitę be perstojo vykdavo sprogimai, ir jau po kelių dienų susiformavo 500 m ilgio ir 45 m aukščio sala. Išsiveržimas vyko pro vieną pagrindinę plačią angą išilgai plyšio, todėl sala įgavo ovalo formą. Lapkričio 24 d. sala buvo 900 m ilgio ir 650 m pločio. Dėl staigaus karštos lavos ir jūros vandens susijungimo salą formuoja daugiausiai bazaltinio tipo vulkaninė uoliena vadinama scoria, kuri, veikiama Šiaurės Atlanto žiemos audrų, ganėtinai greitai suyra. Nepaisant to, sala vis augo, ir 1964 m. jos skersmuo pasiekė 1300 m.

Patvarios salos susiformavimas

Uolienos nuolaužos dėl sprogstančių išsiveržimų buvo mėtomos 1 km spinduliu, o pelenų debesis siekė 10 km aukštį. Vėliau, 1964 m., sala jau buvo tokia didelė, kad vanduo negalėjo užtvindyti ugnikalnio angos ir sprogstančius išsiveržimus pakeitė fontanai bei lavos srautai. Dėl to po kiek laiko saloje susiformavo tam tikra kepurė iš žymiai atsparesnių erozijai uolienų. Išsiveržimai vyko iki 1965 m. Tada Surtsėjus pasiekė didžiausią savo plotą – 2,7 km².

1963 m. gruodžio 28 d. 2,5 km į šiaurės rytus nuo Surtsėjaus prasidėjo povandeninis ugnikalnio aktyvumas. Jo padarinys – 100 m aukščio kalnagūbris jūros dugne. Povandeninį kalną pavadino Sultra, tačiau jis niekada nepasiekė vandens paviršiaus – jo išsiveržimas baigėsi 1964 m. sausio 6 d. Nuo tada jo aukštis sumažėjo 24 metrais.

Išsiveržimų pabaiga

Topografinis Surtsėjaus žemėlapis

Ugnikalnio aktyvumas pradėjo blėsti 1965 m., tačiau gegužės mėnesį už 600 m į šiaurę nuo salos prasidėjo naujas išsiveržimas. Apie gegužės 28 d. virš vandens paviršiaus iškilo vulkanas Syrtlinguras. Šioje saloje išsiveržimai tęsėsi iki 1965 metų spalio pradžios. Jos paviršiaus plotas pasiekė 0,15 km², tačiau dėl greitos erozijos sala nugrimzdo po jūra jau spalio 24 d.

Tuo tarpu 1965 m. gruodį 900 m į pietvakarius nuo Surtsėjaus buvo pastebėtas dar vienas ugnikalnio aktyvumas. Iki išsiveržimų pabaigos 1966 m., sala, pavadinta Jolniras, pasiekė 70 m aukštį ir 300 m² plotą. Tačiau ir ji, kaip Syrtlinguras, greitai iširo ir išnyko iš vandenyno paviršiaus tų pačių metų spalio mėn.

1966 m. rugpjūčio 19 d. Surtsėjuje atsinaujino ugnikalnio aktyvumas. Nauji lavos sluoksniai sutvirtino salą. Išsiveržimų dažnis mažėjo palaipsniui, kol 1967 m. birželio 5 d. visiškai nustojo. Manoma, kad šio metu ugnikalnis yra ramybės būsenoje. Bendra lavos apimtis, kuri išsiveržė iš šio ugnikalnio, siekia apie 1 kubinį kilometrą. Aukščiausias salos taškas buvo 174 m virš jūros lygio.

Nuo išsiveržimo pabaigos dėl nuolatinės erozijos sala mažėja. Didelis pietryčių salos plotas yra visiškai sunaikintas, o šiaurėje susiformavo smėlio nerija, vadinama Norðurtangi. Manoma, kad dėl erozijos prarasta apie 0,024 kubinių km medžiagos, t.y apie ketvirtadalį visos salos apimties.

Gyvybė saloje

Surtsėjaus augmenija

Surtsėjaus sala tapo gamtos rezervatu dar nenustojus išsiveržimams – 1965 m. Tai klasikinių biokolonizacijos tyrimų vieta. Šiuo metu tik keliems mokslininkams leidžiama nusileisti saloje. Visi kiti gali tirti Surtsėjų tik skrendant virš jo mažais lėktuvais.

Augmenija

Palaipsniui Surtsėjuje pradėjo kurtis gyvybė. Pirmą kartą augalai – samanos bei kerpės – čia pastebėtos dar 1965 m. Šiuo metu jos dengia praktiškai visą salą. Per pirmuosius 20 metų saloje pastebėta 20 augalų rūšių, tačiau vėliau iš jų išliko tik 10, kurie galėjo išgyventi mažai organinių elementų turinčiame vulkaniniame dirvožemyje.

Prasidėjus paukščių kolonizacijai, dirvožemyje atsirado vis daugiau organinių elementų, o tai savo ruožtu praturtino salos augmenijos pasaulį – čia atsirado induočiai. 1998 m. pirmą kartą Surtsėjuje pastebėti krūmai – 4 m aukštį galintys pasiekti gluosniai – rausvašakiai karklai (Salix phylicifolia). Šiuo metu čia auga daugiau nei 60 rūšių augalų, 30 iš jų prisitaikė. Manoma, kad per metus čia atsiranda nuo 2 iki 4 naujų rūšių.

Mormonai saloje pastebėti 2004 m.

Paukščiai

Paukščių ekspansija saloje priklausė nuo ten jau augusių augalų ir tuo pačiu padėjo atsirasti naujoms rūšims. Jie naudojo augalus savo lizdams kurti, tuo pat metu sėjo sėklas ir tręšė dirvožemį guanu. Pirmasis paukščio lizdas čia atsirado praėjus trejiems metams nuo vulkaninės veiklos pabaigos, o pirmieji pastebėti paukščiai – tai fulmarai bei alkinių šeimos atstovai. Šiuo metu saloje gyvena 8 paukščių rūšys.

Pirmoji kirų kolonija čia pastebėta 1986 m., nors saloje jie nutūpdavo jau po kelių savaičių nuo jos atsiradimo jūros paviršiuje. Ši kolonija daro didelį poveikį salos gyvybės plėtojimuisi vien dėl savo dydžio. 2004 m. mokslinė ekspedicija pastebėjo saloje pirmuosius mormonus.

Surtsėjus tapo ne tik kai kurių paukščių namais, bei taip pat ir migruojančių rūšių poilsio vieta dėl gausesnės, nei kitose salose, augmenijos. Čia dažnai sutinkami paukščiai, kurie migruoja iš Islandijos į Didžiosios Britanijos salas. Tarp jų yra gulbės giesmininkės, žąsys bei įvairios kranklių rūšys.

Jūros gyvūnai

Netrukus po salos susiformavimo prie jos krantų buvo pastebėti tikrųjų ruonių šeimos žinduoliai. Ruoniai dažniausiai mėgaujasi saule šiaurinėje Surtsėjaus dalyje, kur dėl erozijos atsirado nerija. Pirmoji ruonių grupė, apsigyvenusi saloje, pastebėta 1983 m., o 70-čiai iš jų tai pagrindinis biotopas. Čia nuolat gyvena pilkasis ruonis bei paprastasis ruonis. Ruoniai pritraukia orkas, kurios dažnai matomos prie Surtsėjaus ir viso Vestmanaejaro archipelago krantų.

Povandeninė salos dalis tapo namais daugeliui jūros gyvūnų rūšių. Ten dažnai pastebimos jūros žvaigždės, jūrų ežiai ir sraigės. Povandeniniai ugnikalnio šlaitai 10–20 m gylyje tankiai padengi dumbliais ir jūržolėmis.

Kitos gyvybės formos

Vabzdžiai atsirado saloje netrukus po jos susiformavimo – pirmą kartą buvo pastebėti 1964 m. Pirmieji čia atsirado vėjo atnešti skraidantys vabzdžiai. Kai kurie iš jų galėjo čia patekti net iš Europos žemyno, kiti buvo atplukdyti į salą ant medienos gabaliukų. Kai 1974 m. dideli grumstai žolės buvo nuplauti nuo salos kranto, mokslininkai, ištyrę kai kuriuos iš jų, suskaičiavo 663 rūšis bestuburių, daugiausia erkių ir kolembolų .

Vabzdžiai saloje suteikė maisto paukščiams, o tai savo ruožtu prisidėjo prie vabzdžių išlikimo saloje: nugaišusiais paukščiais mito mėsėdžiai vabzdžiai, tuo pačiu tręšė dirvožemį, kuriuo mito žolėdžiai vabzdžiai.

Šiuo metu Surtsėjus kolonizuojamas ir aukštesnių gyvybės formų. Pirmasis sliekas čia rastas 1993 m., tikriausiai paukščių atneštas iš netoliese esančios Heimaey salos. 1998 buvo pastebėtos pietų Islandijai būdingos sraigės, taip pat vorai bei vabalai.

Salos ateitis

Surtsėjus 1999 m.

Mokslininkai aprašė kriterijus, pagal kuriuos vertinama besikeičianti salos forma po ugnikalnio aktyvumo nuslopimo. 20 metų po išsiveržimo pabaigos paaiškėjo, kad sala toliau mažėja – jos aukštis buvo apie 1 m žemesnis. Pradžioje sala sumažėdavo apie 20 cm per metus greičiu, tačiau nuo 1990-ųjų šis greitis sumažėjo iki 1–2 cm per metus.

Tipiška ugnikalnių veikla Vestmanaejaro archipelage – tai pavieniai išsiveržimai tam tikroje vietoje, todėl mažai tikėtina, kad ateityje sala padidės dėl eilinio vulkano išsiveržimo. Galinga jūros įtaka sukelia nuolatinę eroziją nuo pat Surtsėjaus atsiradimo – apie pusę pradinio ploto nuo išsiveržimo pabaigos jau prarasta. Šiuo metu salos apimtis mažėja maždaug 10 tūkst. m² per metus.

Mažos salos Vestmanaejaro archipelage

Tačiau visiškas salos išnykimas iš jūros paviršiaus artimiausioje ateityje mažai tikėtinas. Nepatvarios piroklastinės uolienos greitai išnyksta dėl bangų ir vėjo keliamos erozijos, tačiau didelė salos dalis – tai pakankamai kietos lavos sluoksnis, labiau atsparus tokio pobūdžio įtakai. Be to, sudėtingos cheminės reakcijos, kurios vyksta kai kurių salos uolienų viduje, poligonizacijos metu gamina ypač atsparų erozijai vulkaninį tufą .

Neabejojama, kad sala mažės ir toliau, tačiau tikriausiai praeis keletas šimtmečių, kol ji visiškai išnyks iš vandens paviršiaus. Kaip Surtsėjus atrodys ateityje, galima įsivaizduoti remiantis kitų Vestmanaejaro salyno salomis, kurios susiformavo panašių procesų metu prieš keletą tūkstančių metų ir iki šiol eroduoja.

2001 m. Islandija pasiūlė įrašyti salą į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą . Tai įvyko po 7 metų, 2008 m.

Įdomybės

• Surtsėjus pavadintas skandinavų mitologijos ugnies dievo Surto garbei. Tuo tarpu Jolniras buvo pavadintas Odino garbei (manoma, kad toks buvo šio skandinavų dievo antrasis vardas).
• 1963 m. gruodžio 6 d. atvykę į Surtsėjų trys Prancūzijos žurnalo „Paris Match“ žurnalistai, dėl tebevykstančio ugnikalnio išsiveržimo praleidę ten vos 15 min., juokais paskelbė, kad sala priklauso būtent jų gimtinei. Islandija greitai paneigė šį teiginį, nurodydama, kad Surtsėjus susiformavo jos teritoriniuose vandenyse. Panašus ginčas vyko 1831 m. per Ferdinandės salos išsiveržimą netoli Sicilijos krantų, kai pretenzijas pateikė Didžioji Britanija, Abiejų Sicilijų karalystė, Prancūzija bei Ispanija.

Nuorodos

• Aeronuotraukos, žemėlapiai ir salos geologinė struktūra Archyvuota kopija 2012-06-13 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• Topografinis Surtsėjaus žemėpalis Archyvuota kopija 2006-10-25 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• Mokslinės Surtsėjaus draugijos puslapis Archyvuota kopija 2011-07-16 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• Pašto ženklai su Surtsėjaus sala (anglų k.)
• Informacjija apie salos florą ir fauną (anglų k.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.