Sirija

Sirijos Arabų Respublika

arab. الجمهورية العربية السورية
al-Jumhūrīyah al-ʿArabīyah al-Sūrīyah


Vėliava	Herbas

Himnas: „Sargai tėvynės“

Sirija žemėlapyje

Valstybinė kalba

Arabų

Sostinė

Damaskas

Didžiausias miestas

Alepas

Valstybės vadovai
• Laikinasis premjeras

Mohammed al-Bashir

Plotas
• Iš viso
• % vandens

185 180^[1] km² (87)
1,1 %

Gyventojų
• 2020
• Tankis

17 500 657 (66)
118,3 žm./km² (70)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2020
20,379 mlrd. $ (97)
2 807 $ (152)

Valiuta

Sirijos svaras (SYP)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC 2 (EET)
UTC 3 (EEST)

Nepriklausomybė

Paskelbta

nuo Prancūzijos
1946 m. balandžio 17 d.

Interneto kodas

.sy
سوريا.

Šalies tel. kodas

963

Sirija (arab. سوريا = Sūriyā), oficialiai Sirijos Arabų Respublika (arab. الجمهورية العربية السورية‎ = al-Jumhūrīyah al-ʿArabīyah al-Sūrīyah) – valstybė Vakarų Azijoje. Šiaurėje ribojasi su Turkija, rytuose ir pietryčiuose – su Iraku, pietuose – su Jordanija, vakaruose – su Izraeliu ir Libanu. Vakaruose Sirija prieina prie Viduržemio jūros. Šalis suskirstyta į 14 muchafazų, kurios apima 65 rajonus. Sirijos sostinė ir didžiausias miestas – Damaskas.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Sirijos istorija

Apie priešislamiškos Sirijos istoriją: Senovės Sirijos istorija

Senovės laikotarpis

Sirija - vienas pasaulio žemdirbystės židinių ir viena seniausių civilizacijų, klestėjusi vienu metu, kaip ir Senovės Egiptas bei Mesopotamija. Dėl palankių sąlygų čia labai anksti susiformavo nuolatos gyvenamos gyvenvietės, brandžios priešistorinės kultūros. III tūkst. pr. m. e. Sirija tapo svarbia tarpininke Artimųjų Rytų prekyboje tarp Egipto, Šumero ir Hatų valstybėlių (šiaurėje). Tuo metu klestėjo prekybiniai miestai, kurių svarbiausi tūkstantmečio II pusėje buvo Ebla ir Maris, konkuravę dėl hegemonijos visoje Sirijoje. Kultūros srityje Sirija buvo stipriai įtakojama Mesopotamijos: iš čia atkeliavo dantiraštis, kiti svarbūs pasiekimai.

III tūkst. pr. m. e. pabaigoje Eblą ir Marį prisijungė Akadas, ir tik po III Ūro dinastijos pabaigos Senovės Sirijos miestai vėl tapo nepriklausomi. Tuo metu daugumą jų apgyvendino semitų kilmės amoritai, sukūrę turtingus miestus valstybes, tokius kaip Jamchadas, Hamatas, Alalachas, Katna, Karchemišas, Ugaritas ir kt. Per II tūkst. pr. m. e. dėl hegemonijos turtingoje Sirijoje kovojo Egiptas, Hetitų imperija, Mitanija. Laikotarpiu XII-VIII a. pr. m. e. Sirijos miestai valstybės buvo atkūrę nepriklausomybę kaip siro-hetitų valstybės, kuriose maišėsi aramėjai, luviai ir huritai.

Nuo VIII a. pr. m. e. Siriją valdė įvairios išorinės jėgos - galingos imperijos. Pirmiausia Asirija, vėliau Babilonija, Achemenidai, Aleksandras Makedonietis, Seleukidai, Romos imperija, Bizantijos imperija. Nuo Aleksandro laikų Sirija buvo smarkiai helenizuojama, pervardijami toponimai, čia įsitvirtino helenistinės vertybės, graikų kalba, galiausiai krikščionybė. Didžioji dalis Sirijos buvo gyvenama semitų aramėjų.

Islamo laikotarpis

636 m. Sirijos regionas buvo užkariautas Arabų Kalifato ir pradėta krašto islamizacija ir arabizacija. Labai greitai Sirija tapo Kalifato centrine dalimi, į kurios miestą Damaską Omejadai perkėlė savo imperijos sostinę. Tik įsitvirtinus Abasidams, 750 m. sostinė perkelta į Bagdadą, ir Sirijos reikšmė sumenko. Yrant Kalifatui, Sirijoje susiformavo keletas nepriklausomų karalysčių, kurios XI a. buvo prijungtos prie Seldžiukų imperijos.

Tuo pat metu krašte pasirodė krikščionys iš Vakarų Europos – Kryžiaus karų dalyviai, kurie įkūrė krikščioniškas pakrantės valstybes ir atskyrė Siriją nuo jūros. Musulmonų karvedys Saladinas konsolidavo pajėgas prieš krikščionis ir įkūrė Ajubidų dinastiją, kuri įsiviešpatavo Sirijoje ir Egipte. Tai nulėmė tolesnius glaudžius Sirijos santykius su Egiptu, nes Egipto dinastijos dažniausiai kontroliuodavo ir Siriją. 1260 m. į Siriją įsiveržė mongolų chano Chulagu pajėgos su sąjungininkais, tiek krikščionimis, tiek musulmonais. Po to kelis dešimtmečius dėl valdžios Sirijoje kariavo Egipto mameliukų sultonai prieš Ilchanatą iki 1323 m. sudarytos taikos.

Osmanų Sirija

1516 m. Sirija tapo Osmanų imperijos dalimi ir jos sudėtyje išlieka keturis amžius. Valdant Osmanams sutriko Sirijos ekonominė ir socialinė raida. Gyventojų skaičius sumažėjo 30 %, šimtai kaimų išnyko dykumoje. Ir nors Sirija buvo nualinta Osmanų valdymo, ji ir toliau traukė Europos pirklius. XV a. Alepas, vienas didžiausių Sirijos miestų, buvo svarbiausias Artimųjų Rytų prekybos centras.

XX amžius

Žlungant Osmanų imperijai, 1916 m. Prancūzija ir Didžioji Britanija pasidalino Levantą, ir Prancūzijai atiteko dabartinė Sirija ir Libanas – taip vadinamasis Prancūzijos Sirijos mandatas. Prancūzai kontrolę šalyje išlaikė iki pat 1941 m., o 1946 m. Sirija de facto tapo nepriklausoma. Nuo tada jos istorija buvo formuojama pašonėje atsiradusio Izraelio ir nuolatinių tarptautinių neramumų, kurių metu Sirija ne kartą vienijo jėgas su Egiptu. Nestabili tarptautinė padėtis buvo vienas iš veiksnių, kuris leido 1963 m. ateiti į valdžią Baath partijai. Šalyje įsitvirtino vienpartinė pro-kairioji sistema.

Pilietinis karas

Pagrindinis straipsnis – Sirijos pilietinis karas.

Tebevykstantį Sirijos pilietinį karą, įkvėpė Arabų pavasaris. Viskas prasidėjo 2011 m. taikiais protestais, kurie baigėsi žiauriais numalšinimais ir kuriuos vykdė Sirijos armija. 2011 m. liepos mėn. armijos dezertyrai susibūrė į Laisvąją Sirijos armiją ir pradėjo formuoti kovotojų dalinius. Opozicijoje dominuoja musulmonai sunitai, o vyriausybėje - alavitai. Pagal įvairius šaltinius, įskaitant Jungtines Tautas, žuvo daugiau nei 100 000 žmonių. Dėl karo, iš Sirijos pabėgo apie 650 000 žmonių į Jordaniją, Iraką, Libaną, ir Turkiją. Besitęsiant pilietiniam karui, didėja nuogąstavimų, jog šalis gali susiskaldyti ir nustoti funkcionuoti kaip valstybė.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Sirijos politinė sistema

Nuo 1963 metų Siriją valdo „Baath“ partija, kuri kontroliuoja visus vyriausybės padalinius. Valdžia sutelkta prezidento Basharo al-Assado (Bašaro Asado), 2000 metais perėmusio postą iš savo velionio tėvo Hafezo al-Assado (Hafezo Asado), rankose.

250 vietų Liaudies Taryba vadinamas parlamentas renkamas kas ketverius metus ir sprendžiant politinius klausimus turi mažai galių. Sirijoje nuo 1963 m. iki 2011 m. galiojo Nepaprastosios padėties įstatymas kuriuo nebuvo leidžiama jokių opozicinių partijų veikla. Įstatymas buvo panaikintas dėl milžiniškų protestų 2011 m. Prieš rinkimus į liaudies Tarybą patikrinamas visų kandidatų lojalumas – jų dalyvavimui rinkimuose turi pritarti vyriausybė. Balsavimo teisę šalyje turi 7,6 mln. gyventojų.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Sirijos gubernijos

Damaskas

Sirija yra padalinta į 14 gubernijų (muhāfazų), kurios vadinamos pagal jų administracinius centrus:

Didžioji El Kuneitros gubernijos dalis nuo 1967 m. yra okupuota Izraelio.

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Sirijos geografija

Siriją sudaro trys svarbiausios geografinės sritys. Vakarinę dalį užima pakrantės lyguma su derlingiausia šalies žeme. Čia gyvena dauguma sirų. Viduržemio jūros pakrante Sirija tęsiasi 180 km nuo Turkijos iki Libano, čia įsikūrę du dideli uostai, Tartusas ir Latakija. Pakrantės lygumą nuo vidinių šalies rajonų skiria keletas kalnagūbrių - Antilibanas, Nusarijos kalnai, Drūzų kalnai, Golano aukštumos ir keletas derlingų baseinų, kuriuose įsikūrę dideli miestai. Į rytus nuo kalnų plyti Džeziros plynaukštė, nedideli plokščiakalniai ir akmenuota dykuma. Pusę šalies užima Sirijos dykuma, nusidriekusi į Jordaniją, Vakarų Iraką ir šiaurės Saudo Arabiją. Aukščiausia šalies vieta yra Hermono kalnas Libano pasienyje (2814 m).

Svarbiausia šalies upė - Eufratas, sudarantis 80 % Sirijos vandens resursų. Ant upės įrengta hidroelektrinė, sudarytas didelis Asado tvenkinys. Sirijos teritorijoje į Eufratą suteka keletas intakų, iš kurių svarbiausi Chabūras ir Balichas. Kita svarbi upė - vakaruose tekantis Orontas.

Klimatas subtropinis (pajūryje) ir tropinis (vidinėse srityse). Šias juostas skiria šalies vakaruose iškilę kalnagūbriai. Metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 750-1000 mm pajūryje, 200-250 mm Damaske, iki mažiau nei 100 mm pietryčiuose. Žiemą kalnuose kartais iškrenta sniegas. Rytuose būna smėlio audrų. Pakrantėje vidutinė temperatūra būna nuo 7 °C žiemą iki 27 °C vasarą, centriniuose rajonuose - atitinkamai nuo 4 iki 40 °C, o dykumoje vasarą oras įkaista virš 45 °C.

Jūros pakrantėje ir vakariniuose kalnų šlaituose auga subtropiniai krūmynai, pušų, Libano kedrų, ąžuolų, laurų, kiparisų giraitės. Toliau rytuose būdingos pusdykumės ir dykumos.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Sirijos ekonomika

Apie 40 % Sirijos gyventojų dirba žemės ūkio srityje. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra kviečiai, bulvės, cukriniai runkeliai, miežiai, medvilnė, tabakas, lęšiai. Auginamos didelės bandos paukščių, galvijų, avių.

Šalis perdirba naftą, apdirba maisto produktus, gamina alkoholinius gėrimus, chemikalus. Dirbinių, tokie kaip šilkas, oda, stiklas, gamyba plačiai paplitusi šalyje. Sirijoje išgaunama nafta, gamtinės dujos, fosfatai, klintys, druska.

Sirija daugiau eksportuoja nei importuoja. Importuojami įvairūs įrenginiai, maisto produktai, metalai, tekstilės produktai, chemikalai, plataus vartojimo prekės. Eksportuojama nafta, tekstilės produktai, fosfatai. Šalies mainų partneriai yra Vokietija, Italija, Prancūzija, Libanas, Saudo Arabija.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Sirijos demografija

Daugiau nei 80 % Sirijos gyventojų yra arabai, musulmonai. Likusiuosius sudaro 10-12 % krikščionių, kurių dalis save laiko asirais, tačiau daugiausia kalba arabiškai, 3-6,5 % kurdų, 1-2 % armėnų bei nedidelės čerkesų (apie 80 000) ir turkų/turkomanų (apie 30 000) mažumos. Didžioji dalis dabartinių Sirijos arabų yra kilę iš viduramžiais islamizuotų ir arabizuotų krikščionių-aramėjų gyventojų.

Šalia nuolatinių gyventojų yra didelė dalis arabiškai kalbančių pabėgėlių (482 000), iš jų 476 000 palestiniečiai, taip pat 170 000 vidaus pabėgėlių (2002 m. pabaiga).

Per XX a. Sirijos gyventojų skaičius stipriai išaugo. Po Pirmojo pasaulinio karo Sirijoje gyveno ne daugiau kaip 1,5 mln. gyventojų. Apie 1970 m. gyventojų skaičius pasiekė 6 mln., t. y. padidėjo keturis kartus. Šiuo metu yra 18 mln. gyventojų, t. y. dvylika kartų daugiau nei po Pirmojo pasaulinio karo.

Religija

Apie 70 % gyventojų yra musulmonai sunitai; apie 12 % – alavitai, nuo 2 % iki 3 % – drūzai ir apie 2 % šiitų; 10–12 % gyventojų priklauso įvairioms krikščionių konfesijoms.