Seldžiukai
| سلجوقيان Seldžiukai | ||||
| Nominalus Abasidų kalifato vasalas | ||||
| ||||
.png) | ||||
| Sostinė | Nišapūras (1037–1043) Rajus (1043–1051) Isfahanas (1051–1118) Mervas (1118–1153) Hamadanas(1118–1194) | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Sultonas | ||||
| 1037–1063 | Tugrul Begas | |||
| 1174–1194 | Tugrulas III | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkūrimas | 1037 m., 1037 | |||
| - Chorezmšachai užima Hamadaną | 1194 m. | |||
Seldžiukai, arba Seldžiukidai (pers. سلجوقيان = Salcūkiyān, turk. Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 1037–1157 m. Jų valdyta valstybė vadinama Didžiąja Seldžiukų imperija (pers. آل سلجوق = Āl-e Saljuq). Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai.
Ankstyvoji Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Isfahanas. Nuo 1118 m. imperija turėjo dvi sostines: rytinę Merve ir vakarinę Hamadane.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tiurkai seldžiukai buvo ogūzų tiurkų dalis, kuri klajojo Turano stepėse. Vadovaujant karvedžiui Seldžiukui, X a. jie apsistojo Chorezmo regione, kur priėmė islamą. Tuo metu Chorezmą valdė Mamunidai (Samanidų vasalai). Kuomet Transoksianą nusiaubė Karachanidai, o Chorasaną Gaznevidai, seldžiukai pasinaudojo kilusiu chaosu ir migravo į Kopetdago priekalnes (dab. pietų Turkmenistanas)[1].
Valstybės įkūrėjas buvo Tugrulbegas, kuris užėmė Nišapūrą ir Mervą, ir iš čia vykdė karinius žygius, kol sutriuškino Gaznevidų armiją. Tai nulėmė, jog Seldžiukai gavo didžiumą Gaznevidų imperijos teritorijų.[2] Abasidų kalifas juos pripažino oficialiais Chorasano valdytojais. 1055 m. Seldžiukų armija pasiekė Bagdadą, kur nuvertė Bujidų valdžią ir su kalifo palaiminimu perėmė valdžią Irake.
Tugrulbego įpėdinis Alp Arslanas plėtė imperiją į vakarus, kovodamas su Bizantijos imperija, Gruzijos karalyste ir Armėnija. Po pergalingo Manzikerto mūšio 1071 m., tiurkams atsidarė vartai į Mažąją Aziją, iš kurios pasitraukus Bizantijos armijai, liko politinis vakuumas. Čia Alp Arslanas siuntė savo karvedžius, kurie užimtose teritorijose įkūrinėjo savo valstybėles. Taip įsikūrė Rumo sultonatas, Danišmendai, saltukidai, Artukidai ir kiti beilikai, kurie tik nominaliai pripažino Seldžiukų imperijos valdžią.
Imperija labiausiai išsiplėtė valdant Melikšachui. Tuo metu Selždiukų imperijai ištikimybę prisiekė teritorijos nuo Mažosios Azijos iki Kinijos. Abasidų kalifai jį titulavo Rytų ir Vakarų Sultonu. Valstybėje pradėta puoselėti kultūra, steigiami universitetai. Imperija išgyveno aukso amžių.
1092 m. mirus Melikšachui, nebeliko centrinės valdžios, ir dėl sosto varžėsi keturi sūnūs bei tolimesni giminaičiai. Jie visi valdė iš skirtingų imperijos miestų. Iš vakarų puolė krikščionys, rengiantys kryžiaus žygius, iš šiaurės plėtėsi Gruzija. 1118 m. pergalę šventė Ahmadas Sandžaras, sugebėjęs apjungti didžiumą teritorijų. Jis pradėjo administruoti imperiją iš dviejų sostinių - Mervo ir Hamadano, kurios kontroliavo atskiras valstybės dalis. Hamadano seldžiukų atšaka buvo laikoma jaunesniąja, kai pats Ahmadas Sandžaras valdė iš Mervo. Be to, atskirose dalyse suformuotos tik nominaliai priklausomos valdos, kurias valdė atabegai. Tarp jų buvo Farso Salguridai, Azerbaidžano Eldegizidai, Sirijos Buridai, Šiaurės Mesopotamijos Zangidai.
Ahmadas Sandžaras netrukus neteko ryčiausių provincijų, kurias paveržė Karakitajai. Be to, sultoną įkalinus, seldžiukų valdžia vėl nusilpo. Vietoj to, iš rytų augo nauja Chorezmo imperija. 1153 m. chorezmšachai užėmė seldžiukų sostinę Mervą, o 1194 - Hamadaną, taip pabaigdami imperijos viešpatavimą.
Valdovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Pagrindinė šaka | Valdymo metai | Hamadano šaka | Valdymo metai |
| Seldžiukas | Mahmudas II | 1118–1131 | |
| Tugrulbegas | 1037 – 1063 m. | Masudas | 1133–1152 |
| Alp Arslanas | 1063 – 1072 m. | Melikšachas III | 1152–1153 |
| Melikšachas | 1072 – 1092 | Muhamadas II | 1153–1159 |
| dezintegracijos laikotarpis | 1092 – 1118 | Suleimanšachas | 1160–1161 |
| Ahmad Sandžaras | 1118 – 1157 | Arslanšachas | 1161–1174 |
| Togrulas III | 1174–1194 |
Seldžiukidų valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo XI a. pabaigos Seldžiukų imperija sparčiai byrėjo, ir jo teritorijoje atskiros seldžiukidų šakos valdė atskiras teritorijas:
- Kermano sultonatas (1041-1087), valdė iš Kermano. Nukariavo chorezmšachai.
- Rumo sultonatas (1060-1307), sostinė Iznikas, vėliau Konija. Subyrėjo į beilikus.
- Damasko seldžiukai (1076-1104), valdė iš Damasko. Nukariavo Buridai.
- Sirijos seldžiukai (1085-1123). Nukariavo Artukidai.
- Hamadano seldžiukai (1118-1194), valdė iš Hamadano. Stiprią įtaką turėjo Eldegizidai. Nukariavo chorezmšachai.
- Šalia to, seldžiukų valdžią nominaliai pripažino negiminingos dinastijos, dažniausiai kilusios iš karo vadų. Tarp jų buvo Salguridai (1148-1282), Zangidai (1127-1250), Buridai (1104-1154), Eldegizidai (1136-1225), Saltukidai (1071-1202), Artukidai (1102-1409), Danišmendai (1071-1178) ir kt.