Saulius
Saulius (~1021–1000 m. pr. m. e.[1]) – pirmasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (XI a. pr. m. e.). Jo istoriškumas nėra įrodytas.[2] Daugiausia apie Saulių rašoma 1 Samuelio knygoje. Anot Biblijos, Saulius buvęs Kišo sūnus, priklausęs Benjamino genčiai. Per karą su amonitų gentimis dėl Jabešo miesto pasižymėjo kaip karvedys ir Izraelio genčių sąjungos buvo paskelbtas karaliumi.[3]
Sauliaus vadovaujami izraelitai išsivadavo iš filistinų priespaudos. Apie 1004 m. pr. m. e. izraelitai prie Gilbojos kalno pralaimėjo filistinams. Mūšyje žuvo trys Sauliaus sūnūs – Jonatanas, Abinadabas ir Malchisuvas. Saulius buvo sunkiai sužeistas ir nusižudė.[3] Hebrajiškame Biblijos tekste minima, kad valdęs dvejus metus, tačiau paprastai manoma, kad tekstas pažeistas, veikiausiai buvo rašoma, jog valdęs 20 ar 22 metus.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Saul. Britannica Online Encyclopaedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-16.
- ↑ 2,0 2,1 Finkelstein, Israel (2006). „The Last Labayu: King Saul and the Expansion of the First North Israelite Territorial Entity“. In Amit, Yairah; Ben Zvi, Ehud; Finkelstein, Israel; et al. (eds.). Essays on Ancient Israel in Its Near Eastern Context: A Tribute to Nadav Naʼaman. Eisenbrauns. pp. 171 ff. ISBN 9781575061283.
- ↑ 3,0 3,1 Saulius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas
