Saugų valsčius
Išvaizda
55°28′š. pl. 21°28′r. ilg. / 55.46°š. pl. 21.46°r. ilg.
Saugų valsčius | |
---|---|
Laikotarpis: XIX a. – 1950 m. | |
Apytikrė valsčiaus vieta dabartinės Lietuvos žemėlapyje | |
Adm. centras: | Saugos |
Vokietijos imperija | |
Rytų Prūsijos provincija | Šilutės apskritis (XIX a. – 1920) |
Prancūzija | |
Klaipėdos kraštas | Šilutės apskritis (1920–1923) |
Lietuva | |
Klaipėdos kraštas | Šilutės apskritis (1923–1939) |
Trečiasis Reichas | |
Rytų Prūsijos provincija | Šilutės apskritis (1939–1945) |
Sovietų Sąjunga | |
Lietuvos TSR | Šilutės apskritis (1945–1950) |
Saugų valsčius (vok. Amtsbezirk Saugen) – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės vakarų Lietuvos teritorijoje. Centras – Saugos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkurtas XIX a. pabaigoje. 1945 m. sausio 28 d. priskirtas Lietuvos TSR. 1947 m. prijungti Ramučių valsčius ir Žemaitkiemio valsčius. Valsčius panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija perduota Priekulės rajonui (3 apylinkės) ir Šilutės rajonui (3 apylinkės).
Valsčiaus istorija | |||||
---|---|---|---|---|---|
Metai | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkių sk. | Suskirstymas | Gyvenvietės |
1949-01-01 (išsamiau) |
142 | 6 apylinkės [1] |
Suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinė gyvenvietė | Apylinkė, 1949 m.[2] |
---|---|
Berciškė | Berciškės apylinkė |
Eidaičiai | Eidaičių apylinkė |
Mantvydai | Mantvydų apylinkė |
Ramučiai | Ramučių apylinkė |
Saugos | Saugų apylinkė |
Žemaitkiemis | Žemaitkiemio apylinkė |
Iš viso: | 6 apylinkės |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 134
- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 135