Rytų Frankų karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

lot. Regnum Francorum Orientalium Rytų Frankų karalystė
Frankų imperijos sub-karalystė
← 843 m. – 962 →
Location of Rytų Frankų karalystė (žalia) 843 m.
Sostinė	Rėgensburgas, Frankfurtas
Kalbos	Lotynų kalba, senoji vokiečių aukštaičių kalba
Valdymo forma	monarchija
Era	Viduramžiai
- Verdeno sutartis	843 m. m.
- Šventosios Romos imperijos sukūrimas	962 m.

Rytų Frankų karalystė − istorinė karalystė, viena iš trijų Karolingų Frankų (Romos) imperijos dalių, egzistavusi 843−962 m. (kitų nuomone, iki 919 m.) Jos teritorijos užėmė imperijos rytinę dalį, dabartinę vakarų ir pietų Vokietiją, Austriją, didžiąją dalį Šveicarijos, Slovėnijos.

Kitos Frankų imperiją sudariusios karalystės buvo Vakarų Frankų karalystė ir Vidurio Frankų karalystė.

Raida

Liudvikas II Vokietis (843−876 m.) gavo šią karalystę trims broliams padalinus Frankų imperiją. Po Vidurio Frankų karalystės suirimo 855 m., konkuruodamas su Vakarų Frankų imperija, jis siekė įgyti kai kurias sritis rytuose, kas jam pavyko 870 m., užimant dalį šiaurinės Lotaringijos. 875 m. jam nepavyko tapti Romos imperatorium ir šis postas atiteko jo konkurentui ir broliui Karoliui Plikagalviui iš Vakarų Frankų karalystės.

Dar 865 m. Liudvikas karalystę padalino į keturias kunigaikštystes, atiduodamas jas trims savo sūnums: Karlomanas gavo Bavariją, Liudvikas III Jaunesnysis – Saksoniją ir Frankoniją, o Karolis III Storasis – Alemaniją. 876 m. mirus Liudvikui Vokiečiui, jo darbus tęsė įpėdinis Liudvikas III Jaunesnysis (valdęs Saksoniją ir Frankoniją), kuris sėkmingai pasipriešino Karolio invazijai, o po šio mirties 877 m. pradėjo kovas su Karolio Plikagalvio įpėdiniais. Pasinaudojęs Vakarų Frankų nusilpimu, jis gavo broliui Karlomanui Italijos karūną, o 880 m. pasiėmė visą šiaurinę Lotaringiją. Taip siena tarp Rytų ir Vakarų Frankų nusistovėjo iki XV a.

Po Liudviko III mirties 881 m. visą Rytų Frankų karalystę paveldėjo brolis Karolis Storasis, kuris 884 m. pasinaudojęs Vakarų Frankų Karlomano mirtimi užėmė Vakarų Frankų sostą ir užsidėjo imperatoriaus karūną, taip paskutinį kartą politiškai suvienydamas imperiją. Nuo tolesnio vienijimo jį sustabdė senyvas amžius, todėl po jo mirties Vakarų Frankų karalystėje įsigalėjo vietiniai valdovai (Robertinai).

Po Karolio III mirties 887 m. Rytų Frankų sostą paveldėjo neteisėtas Karlomano sūnus Arnulfas Karintietis. Jis sėkmingai kovojo su vikingais ir slavais, o 896 m. užėmė imperatoriaus sostą. 899 m. miręs, Rytų Frankų soste jis paliko mažametį sūnų – Liudviką Vaiką. Jam valdant, karaliai prarado įtaką Italijoje, o karalystėje intensyvėjo feodaliniai nesutarimai tarp įtakingiausių giminių: Babenbergų, Konradinų, Liudolfingų ir kitų. Be to, rytuose nuolat grėsė vikingų, slavų, madjarų grėsmė.

Po Liudviko Vaiko mirties 911 m. nebeliko vyriškos lyties įpėdinio. Todėl atskirų karalystės kunigaikštysčių kunigaikščiai susirinko ir tarpusavyje išsirinko naują karalių. Tai buvo Karolingų dinastijos pabaiga. Nauju valdovu tapo Frankonijos kunigaikštis Konradas I. Po jo mirties karaliumi išrinktas Henrikas I Paukštininkas iš Saksonijos, kuris sustiprino karalystės valdžią. Jo sūnus Otonas Didysis tapo vėlesniu karaliumi, o 962 m. po ilgo laiko titulavosi imperatoriumi. Po šios datos Rytų Frankų karalystė yra vadinama Šventąja Romos imperija.

Feodalinės valstybės

Rytų Frankų karalystės teritorijos

Dėl nuolatinių feodalinių karų Rytų Frankų karalystė greitai skaldėsi. Ją sudarė šios feodalinės valstybės:

• Saksonijos kunigaikštystė (880–1180 m.), kurioje įsigalėjo įtakinga Liudolfingų šeima. Ji taip pat kontroliavo slavų teritorijas rytuose, tarp kurių buvo Sorbų marka, Gero marka, Bilungo marka;
• Frankonijos kunigaikštystė (906–939), valdoma Konradinų šeimos;
• Bavarijos kunigaikštystė (907–1180 m.), valdoma Liutpoildingų šeimos. Ji taip pat kontroliavo nemažas slavų teritorijas rytuose (Karantaniją), kurioje IX a. pab. suformuotos smulkios markos: Karintijos marka, Krainos marka, Vinedų marka, Istrijos marka, Rytų marka;
• Švabijos kunigaikštystė (909–1268 m.), valdoma Hunfridingų, bet vėliau čia įsigalėjo Liudolfingai;
• Lotaringijos kunigaikštystė (inkorporuota 939 m.).

Valdovai

• Liudvikas II Vokietis (843−876 m.)
• Liudvikas III Jaunesnysis (876−882 m.),
• Karlomanas (876−880 m.), kartu su Liudviku III,
• Karolis III Storasis (881−887 m.), kartu su Liudviku III, Romos imperatorius 881−888 m.,
• Arnulfas Karintietis (887−899 m.), Romos imperatorius 896−899 m.,
• Liudvikas IV Vaikas (899−911 m.),
• Konradas I (911−918 m.),
• Henrikas I Paukštininkas (919−936 m.),
• Otonas I Didysis (936−962 m.),