Riazanės kunigaikštystė
| Ряза́нское кня́жество Riazanės kunigaikštystė | ||||
| Aukso Ordos duoklininkė (1237-1389) MDK dalinė kunigaikštystė 1402–1521 m. | ||||
| ||||
|
Tamga | ||||
.jpg) | ||||
| Sostinė | Riazanė | |||
| Kalbos | senoji slavų | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Riazanės kunigaikščiai | ||||
| 1129—1143 (pirmas) | Sviatoslavas Jaroslavičius | |||
| 1500—1521 (paskutinis) | Ivanas Ivanovičius | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Atskilo nuo Černigovo | 1127 m., 1127 | |||
| - Prijungta prie MDK | 1521 m. | |||
Didžioji Riazanės kunigaikštystė (rusų kalba: Ряза́нское вели́кое кня́жество) – senovės rusų valstybė, gyvavusi nuo XII a. pradžios iki XVI a. pradžios. Iš pradžių buvo vadinama Riazanės kunigaikštyste, o nuo 1213 m. tapo didžiąja kunigaikštyste, visiškai savarankišku valstybiniu vienetu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Susidarė iš žemių anksčiau priklausiusių Černigovui, į savarankišką valdą išsiskyrė 1127 m., pradžioje kaip Muromo-Riazanės kunigaikštystė, kai Jaroslavas Sviatoslavičius, pasinaudojęs Černigovo Svietoslavičių kova su Kijevo kunigaikščiu įsitvirtino Murome ir Riazanėje. Po jo mirties Murome ėmė valdyti jo vyresnysis sūnus Sviatoslavas, o antrasis sūnus Rostislavas valdė Riazanę. Tai ir buvo kunigaikštystės pradžia. Rostislavas po brolio mirties persikėlė į Muromą, o Riazanėje pasodino savo jaunesnįjį sūnų Glebą (1145).
Dar valdant Rostislavui, Riazanės kunigaikščiai pateko Suzdalės kunigaikščių įtakai. Nepaisant aršios kovos, ypač valdant Glebui Rostislavičiui, ši įtaka tapo tokia stipria, kad Vsevolodas III Jurjevičius laisvai nurodinėjo Riazanės kunigaikščiams, disponavo jų žemėmis ir kariauna. Jis su kariuomene atvykdavo į kunigaikštystę pasinaudodamas Riazanės kunigaikščių tarpusavio kova, dukart nusiaubė šalį ir Riazanės miestą (1186 ir 1208 m.), ėmė į nelaisvę kunigaikščius ir jų vieton statė savo vietininkus. Pagrindine Riazanės kunigaikščių silpnumo priežastimi buvo tarpusavio kovos. 1217 m. šešis Riazanės kunigaikščius nužudė Glebas Vladimirovičius, o 1219 m. Ingvaras Igorevičius užėmė visą Riazanės kunigaikštystę.
Valdant Ingvaro paveldėtojui Riazanės didžiajam kunigaikščiui Jurijui Igorevičiui, kunigaikštystės teritorija išsiplėtė į Okos vidurupį ir Okos intakus, čia buvo daugybė miestų, kurių daugelį įsteigė Jurijus (Senoji Riazanė, Riazanės Perejeslavas, Pronskas, Belgorodas, Rostislavlis, Ižeslavlis, Dubokas, Perevitskas, Kolomna ir kt.).
1237 m. į Riazanės kunigaikštystę su savo pulkais įžengė Batijus. Jurijus Igorevičius, nesėkmingai bandęs kreiptis pagalbos į kaimynines kunigaikštystes, ryžosi vienas ginti Riazanę, tačiau šeštąją apsiausties dieną buvo užmuštas, o miestą užėmę totoriai jį visiškai nusiaubė, kaip ir kelis kaimyninius miestus. Be Jurijaus žuvo ir jo brolis Olegas, sūnėnai Romanas, Glebas ir Davidas, taip pat sūnus Fiodoras su žmona Eupraksija bei sūnumi Ivanu. Vienintelis likęs gyvas Ingvaras Ingvarevičius (m. 1252) vėl atstatė miestą.
Nuo XIV a. pradžios Riazanės kunigaikščiai kovojo su Maskvos kunigaikščiais ir dėl tarpusavio nesutarimų, – ypač Riazanės ir Pronsko tarpusavio kovų, – pateko stipriai Maskvos įtakai. Didžiuoju kunigaikščiu tapus Olegui Ivanovičiui (1351–1402) prasidėjo didžiausios Riazanės galybės laikotarpis. Nepalankios geografinės ir istorinės sąlygos sutrukdė Olegui iš Riazanės sukurti išskirtinį centrą, apie kurį galėtų telktis pietryčių Rusios žemės. Valdant Olego Ivanovičiaus įpėdiniams Riazanė pamažu neteko savarankiškumo ir galutinai prijungta prie Maskvos.
.svg)