Ramygala

Ramygalos panorama

Ramygala

55°30′36″š. pl. 24°18′18″r. ilg. / 55.510°š. pl. 24.305°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC 2)
------ vasaros: (UTC 3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Panevėžio apskritis

Savivaldybė

Panevėžio rajono savivaldybė

Gyventojų

1 198

Plotas

3,23 km²

Tankumas

371 žm./km²

Pašto kodas

LT-38031

Vikiteka

Ramygala

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Ramýgala
Kilmininkas:	Ramýgalos
Naudininkas:	Ramýgalai
Galininkas:	Ramýgalą
Įnagininkas:	Ramýgala
Vietininkas:	Ramýgaloje

lenk. Remigoła, rus. Ремигола^[2]^[3]

Ramygala – vienintelis miestas Panevėžio rajono savivaldybėje, išsidėstęs prie kelio A8 Panevėžys–Aristava–Sitkūnai , 24 km į pietus nuo Panevėžio. Seniūnijos centras, Ramygalos seniūnaitija. Ramygalos senamiestis – urbanistikos paminklas, kuriam būdingas savitas gatvių tinklas, jų užstatymo elementai, radialinis aikštės planas. Centrinėje aikštėje stovi paminklas stalinizmo genocido aukoms atminti (skulpt. Kazys Kisielis). Stovi neogotikinė Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1914 m.), šalia jos – juodo granito paminklas savanoriams, žuvusiems 1919 m. kovose su bolševikais. Mieste veikia Ramygalos gimnazija (su istorijos muziejumi), biblioteka (nuo 1937 m.), ligoninė, paštas (nuo 1895 m.), vaistinė (nuo 1888 m.), socialinės globos namai (nuo 2006 m.), kultūros centras, galerija „Voras“, kirpykla, pirtis, du bankai, gaisrinė, veikia tarpukariu statytas motorinis malūnas. Kapinėse yra Lietuvos partizanų kapai, II pasaulinio karo karių kapai.

Miestas įsikūręs Upytės kairiajame krante. Prie miesto yra Ramygalos viensėdis, Ramygalos telmologinis draustinis (346 ha), stūkso Ramygalos akmuo.

Etimologija

Ramygalos vardas iš pradžių, matyt, reiškė „ramus galas, rami vieta“, kadangi jos pavadinimą sudaro du sandai: ram- (nuo ramus – „tylus, be triukšmo, jaukus“) ir -gala („kraštas, pakraštys, sritis“). Mažiau tikėtina versija, kad vietovardis kilęs nuo asmenvardžio Ramys (pvz., kaip Vytogala ar Ariogala), tačiau toks asmenvardis dabar neaptinkamas.^[4]

Istorija

Ramygalos vardas istoriniuose šaltiniuose buvo minimas nuo XIII a. (kaip Remigale). Prieš 1492 m. (kitais šaltiniais, 1431–1500 m.) pastatyta pirmoji Ramygalos bažnyčia. Pats miestelis paminėtas 1503 m., 1525 m. minimas Ramygalos valsčius, o 1540 m. ir Ramygalos dvaras. Čia buvo parduotuvės, bažnyčia, kalėjimas, keliai vedė į Kėdainius, Raguvą, Šeduvą, Panevėžį, Ukmergę. Miestelis ir apylinkės nuo seno garsėjo ožkomis, čia vykdavo ožkų turgūs.

1888 m. Ramygaloje atidaryta vaistinė, 1895 m. – paštas. XIX a. pabaigoje Ramygala minima kaip miestelis ir kaimas Panevėžio apskrityje.^[5]

Pokario metais apylinkėse veikė Vyčio apygardos Krištaponio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

1956 m. gruodžio 28 d. suteiktos miesto teisės. Iki sovietinės melioracijos Ramygalą supo Liūnų, Pikšros, Uslajos ir Žarčių pelkės bei durpynai. Sovietmečiu Ramygala buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

2010 m. Ramygala paskelbta Lietuvos kultūros sostine. Čia įvyko ožkų grožio konkursas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1525 m.	Ramygalos valsčiaus centras
1584 m.	?	Upytės apskritis
XIX a. – 1950 m.	Ramygalos valsčiaus centras	Panevėžio apskritis
1950–1953 m.	Ramygalos apylinkės centras	Ramygalos rajono centras	Šiaulių sritis
1953–1956 m.	Ramygalos apylinkės centras
1956–1962 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Ramygalos apylinkės centras
1962–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Ramygalos apylinkės centras	Panevėžio rajonas
1995–	Ramygalos seniūnijos centras	Panevėžio rajono savivaldybė	Panevėžio apskritis

Heraldika

Miesto herbo ir vėliavos etalonus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis.

Herbas

Ramygalos herbas patvirtintas 2003 m. sausio 13 d. prezidento dekretu. Herbo žaliame fone yra vaizduojamas stovintis ant vienos kojos gandras.

Vėliava

Vėliavos žaliame fone – gandras, stovintis ant vienos kojos. Kampuose išdėstytos pasagos. Vėliavos kraštai apvesti raudonu apvalaus pjūvio apvadu. Dėl savo oficialių simbolių – herbo ir vėliavos – Ramygala buvo priimta į Europos gandrų miestų asociaciją.

Architektūra

Ramygalos bažnyčia ir mokykla – vieni seniausių pastatų mieste, turintys istorinę vertę.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pagrindinis straipsnis – Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Mieste veikia vienintelė – šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Manoma, kad jos vietoje pirmoji Ramygalos bažnyčia buvo pastatyta tarp 1431 ir 1500 m., priklausė Vilniaus vyskupijai. Architektas – K. E. Strandmanas. Istoriniuose šaltiniuose, 1500 m. bažnytėlė buvo minima kaip Ramygalos altarista. Ne vieną šimtmetį bažnyčia buvo apleista, o XVIII a. viduryje bažnyčią suniokojo gaisras. 1781 m. atstatyta nauja medinė, šiaudais dengta bažnyčia. Tuo metu joje buvo 5 altoriai. 1842 m. pastatyta varpinė.

Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1897 m., pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. Bažnyčios architektūra – neogotikinė, vienabokštė. Viduje – 3 navos ir 3 altoriai. Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų.

Ramygalos gimnazija

Pagrindinis straipsnis – Ramygalos gimnazija.

Ramygaloje mokyklos būta jau XVII a. Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1918 m. mokyklai suteiktas progimnazijos statusas. Nuo 1949 m. ji veikė kaip vidurinė mokykla. 2005 m. kovo 16 d. mokykla gavo Ramygalos gimnazijos vardą. Gimnazijoje veikia krašto istorijos muziejus.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1799 m. ir 2021 m.

1799 m.

1833 m.

1868 m.*^[3]

1899 m.*^[2]

1923 m.^sur.^[6]

1959 m.^sur.^[7]

1970 m.^sur.

185

454

1 116

2 500

1 246

1 886

2 113

1976 m.^[8]

1979 m.^sur.^[9]

1989 m.^sur.^[10]

2001 m.^sur.^[11]

2011 m.^sur.^[12]

2021 m.^sur.^[13]

-

2 200

2 302

2 018

1 733

1 581

1 241

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 1 581 žmonės:^[14]

Lietuviai – 97,53% (1542);
Rusai – 0,89% (14);
Čigonai – 0,63% (10);
Kiti – 0,95% (15).

2001 m. gyveno 1 733 žmonės:^[15]

Lietuviai – 96,65% (1675);
Čigonai – 1,85% (32);
Rusai – 0,81% (14);
Kiti – 0,69% (12).

Žymūs žmonės

Kapinėse yra poeto Jono Graičiūno, knygnešio Adomo Laduko kapai.

Bronius Liesis – Naktis (1922–1949), žurnalistas, Lietuvos Laisvės Armijos narys (įkurta kovai su nacistine Vokietija), aktyvus pokario rezistencijos dalyvis, vienas iš aštuonių 1949 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracijos signatarų. B. Lieis žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d., Užpelkių miške kartu su Vytautu Šniuoliu-Svajūnu, Petru Bartkumi-Žadgaila (Nepriklausomybės deklaracijos signataras) ir dar dar dviejais Prisikėlimo apygardos partizanais.
Isaac ben Jacob Benjacob (1801–1863), rašytojas
Mykolas Vrubliauskas (1919–1998), dailininkas keramikas
Saulius Mykolaitis (1966–2006), aktorius

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Ремигола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26А (52) : Резонанс и резонаторы — Роза ди-Тиволи. С.-Петербургъ, 1899., 565 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 286 psl.
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 169–174
↑ Remigoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 613 psl. (lenk.)
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Algimantas Miškinis ir kt. Ramygala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 500
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Ramygala. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 655 psl.

Nuorodos

Ramygalos puslapis

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-2] 2,0 ^2,1 Ремигола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26А (52) : Резонанс и резонаторы — Роза ди-Тиволи. С.-Петербургъ, 1899., 565 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 286 psl.

[4] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 169–174

[5] Remigoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 613 psl. (lenk.)

[6] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[1959-70sur-7] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[TLE-8] Algimantas Miškinis ir kt. Ramygala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 500

[9] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[10] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[11] Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[12] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[13] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[14] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[15] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]