Puranos

Puranos (vns. skr. पुराण = IAST: purāṇa – 'senovinė') – Indijos šventųjų tekstų klasė. Jų pavadinimas tiesiogiai verčiamas reiškia „senoviniai pasakojimai ar legendos [apie kažką]“. Tai autoriaus neturintys kultiniai tekstai, kaip manoma, sukurti I tūkstantmetyje pr. m. e. Dauguma išlikusių tekstų iš VII m. e. a. Puranose yra aiškinamos religinės apeigos, pasakojami kosmologiniai mitai, nutikimai dievams ir kita. Dabartinį pavidalą Puranos pradėjo įgauti Guptų valdymo laikotarpiu (320–500) m., kai ėmė sparčiai plėtotis teistiniai vaišnavizmo ir šaivizmo sąjūdžiai, galutinai susiklostė XII–XVI amžiuje. Puranose įteisinta atsidavusio tarnavimo Dievui (bhaktis) idėja brahmaniškos ortodoksijos požiūriu.

Remiantis tradicija, Kalijugos pabaigoje rišis Vjasa sudarė vieną Puraną ir ją perdavė savo mokiniui Lomaharšanai, kuris ją padalijo į 6 dalis savo 6 mokiniams, savo ruožtu toliau dalijusiems puranas. Dauguma puranų pirmą kartą recituotos mitiniame Naimišos miške, kur Lomaharšana pasakodamas išminčiams, ką girdėjęs, pradeda virtines dialogų (įterptų į kitus dialogus), kuriuose pasakojama, ką kiti pasakotojai pasakoja apie įvykius, buvusius kitais laikais ir kitose vietose.

Skirstymas

Yra 18 svarbiausių puranų (Mahāpurāṇas). Jos yra suskirstytos į tris grupes, atitinkančias tris gunas:

• Radžasinės (rajasa), kuriose aukštinamas Brahma (tai Brahmapurana, Brahmandapurana, Brahmavaivartapurana, Markandėjapurana, Bhavišjapurana, Vamanapurana);
• Satvinės (sattvika), kuriose aukštinamas Višnus (tai Višnaus purana, Bhagavata purana, Naradijapurana, Garudapurana, Padmapurana (kai kuriose klasifikacijose ši purana skaidoma į dalis), Varahapurana);
• Tamasinės (tamasa), kuriose aukštinamas Šiva (tai Šivapurana, Lingapurana, Skandapurana, Agnipurana arba vietoje jos Vajupurana, Matsjapurana, Kurmapurana).

Po šių puranų sukurtos vėlesnės puranos vadinamos „upapuranomis“ (Kalikapurana, Devybhagavatapurana, Ganešapurana, Saurapurana, skirtos Kali ir Devei, Ganešai ir Sūrjai). Kartais puranoms priskiriama ir 19-oji „Mahabharatos“ dalis Harivanša. Prie Puranų dar priskiriamos paprastai vietos kalbomis sukurtos sthalapuranos, kuriose pasakojamos konkrečių šventviečių šventosios istorijos.

Puranų požymiai

Pagal tradicinį indų skirstymą, kiekviena purana turi turėti 5 požymius (pañcalakṣaṇam):

• Sarga („kūrimas, tvėrimas“) – mitai apie pasaulio sukūrimą, Visatos kilmę;
• Pratisarga („antrinis tvėrimas“) – mitai apie pasaulio atkūrimą po kosminių ciklų pabaigos;
• Vaṃśa („giminės kamienas“) – dievų, demonų, žynių, valdovų, protėvių kilmė;
• Manvañtara – kosminiai ciklai, žmonijos sukūrimas, mitai apie protėvį Manų;
• Vaṃśānucarita – giminių darbai, Saulės ir Mėnulio dinastijų mitai.

Tematika

Nors puranose dominuoja pasaulio, žmogaus sutvėrimo, dievų istorijos, laiko samprata, tačiau vietomis yra skyrių, skirtų politikai, filosofijai, architektūrai, ritualams, leksikai ir kt. Taip pat aprašoma ne tik tolima senovė, bet ir Puranų laikotarpio įvykiai, susiję su valdovų giminėmis.

Turiniu ir forma puranos artimos indų epui. Turėjo įtakos didžiajai daliai viduramžių Indijos filosofų; jų siužetais naudojosi poetai ir dramaturgai. Puranos sukurtos sanskritu, juntama ir prakritų įtaka. XIX–XX a. pr. dalis orientalistų ir indų religinių reformistų (pvz., Arja samadž) kritikavo puranas kaip iškraipančias hinduizmo esmę, išreikštą vedose.

Chronologija

Puranos minimos Atharvavedoje, brahmanose, aranjakose, upanišadose. Vietomis išaukštinamos iki Vedų lygio. Manoma, kad Puranos kanonizuotos ~VIII a. pr. m. e. Matsjapuranoje pateiktas visas mahapuranų išvardijimas. Puranų laikotarpiu laikoma nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki 650 m. m. e.; toje pačioje puranoje gali būti sutinkami labai įvairaus amžiaus tekstai. Nuo VII-X a. pradedamos kurti upapuranos.