Pragaras
Pragaras – kančios ir skausmo vieta, į kurią po mirties turinčios patekti nusidėjėlių sielos. Figūruoja daugelyje tikėjimų.[1][2][3][4]
Literatūroje ir mene pragaras neretai vaizduojamas su dervos katilais ir kitokiais kankinimo atributais.
Apreiškimo Jonui knygoje paminėtas ežeras degantis ugnimi ir siera, tačiau jo nederėtų painioti su vieta, į kurią, krikščionių manymu, po mirties patenka nusidėjėliai. Teologiniu požiūriu, pragaras ir Abraomo prieglobstis yra laikinos vietos, kur numirusieji laukia paskutinio teismo. Po jo, teisieji gyvens Naujojoje Žemėje, nusidėjėliai – ugnies ežere. Pragare, pasak legendų, gyvena raudoni, raguoti velniai. Vietoje jų pėdų – ožkos kanopos, rankose jie nešasi šakes. Jų vadovas, vadas – ypač didelis velnias, Liuciferis.
Islame pragaras (džahanamas) suprantamas kaip fizinės bausmės vieta, kur pasmerktųjų laukia nepakeliamos kūniškos kančios.[1] Džahanamas įsivaizduojamas kaip degančios dervos duobė.[1]
Nepainiotinas su mirusiųjų buveine, vadinama pragarais.[5]
Žodžio kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis „pragaras“ kilęs nuo žodžio pra-gerti („sugerti, įsiurbti“; plg. „praraja“ kilusi nuo žodžio praryti).[6][7] Taip pat vartotas slaviškos kilmės žodis pekla (< bltr. пекла, lenk. piekło < slavų prokalbės *pьkъlъ 'derva').[8]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Pragaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
- ↑ „Hell“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
- ↑ „Hell“. International Encyclopedia of the Social Sciences. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
- ↑ „Hell“. The Columbia Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
- ↑ Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 305 psl.
- ↑ Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius, „Mokslas“, 1981. 22, 35 p.
- ↑ Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 643.
- ↑ Boryś, Wiesław (2005), “piekło”": Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Wydawnictwo Literackie.