Pierre-Auguste Renoir
| Ogiustas Renuaras | |
|---|---|
| |
| Pjeras Ogiustas Renuaras | |
| Gimė | 1841 m. vasario 25 d. Limožas |
| Mirė | 1919 m. gruodžio 3 d. (78 metai) Pajūrio Kanė, Prancūzijos Rivjera |
| Tautybė | Prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Alina Šarigo (1859−1915) |
| Vaikai | Pjeras (g. 1885 m.) Žanas (g. 1894 m.) Klodas (g. 1901 m.) |
| Veikla | Dailininkas |
| Sritis | Impresionizmas |
 Vikiteka |
Pierre-Auguste Renoir |
| Parašas | |
| |
Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir; 1841 m. vasario 25 d. – 1919 m. gruodžio 3 d.) – prancūzų tapytojas, vienas iš garsiausių impresionizmo atstovų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė ir ankstyvieji darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pjeras Ogiustas Renuaras gimė 1841 m. vasario 25 d. Limože. Jis buvo šeštasis vaikas iš septynių siuvėjo Leonaro Renuaro ir modistės Margaritos Merlė šeimoje (du vaikai mirė kūdikystėje). Jo pirmasis vardas buvo Pjeras, bet gyvenimo metu jis vadintas Ogiustu, pasak jo mamos, dėl to, kad Pjero atveju varde ir pavardėje būtu per daug „r“ raidžių ir tai būtų sunku ištarti.[1] 1845 m. šeima persikėlė į Paryžių. 1848−1854 m. O. Renuaras dainavo Šv. Eustachijaus bažnyčios chore. Tuo metu choro vadovu buvo Šarlis Guno. 1854 m. O. Renuaras pradėjo dirbti brolių Levi porceliano dirbtuvėse, kur išmoko kurti gėlių dekorą lėkštėms. Jose parodė talentą menui. Jam buvo mokami 2 sū už deserto lėkštės dekorą ir 3 sū už Marijos Antuanetės atvaizdą.[2] Būdamas vos 15 metų amžiaus jis jau galėjo savarankiškai pragyventi ir padėjo tėvams įsigyti namą Liuvesjeno kaime prie Paryžiaus. Jis greitai prarado šį darbą, kai 1858 m. Levi dirbtuvės bankrutavo dėl naujai išrastos pramoninės mašinos, kuri štampavo vaizdus ant keramikos daug greičiau, nei amatininkai juos piešė. O. Renuaras po to dekoravo vėduokles, langų užsklandas, kavinių interjerus.[3] Levi dirbtuvių dailininkas Emilis Laportė laisvalaikiu tapė ir patarė tuo užsiimti O. Renuarui. Berniukui nutapius savo pirmąjį paveikslą, kuriame buvo pavaizduota Ieva, E. Laportė patarė tėvams leisti sūnų mokytis tapti tapytoju (šeimos legendą papasakojo O. Renuaro brolis Edmonas). 1858−1860 m. O. Renuaras tobulinosi kopijuodamas A. Vato, Ž. O. Fragonaro ir kitų senųjų dailininkų paveikslus Luvre, netoli kurio kaip tik buvo įsikūrusi Renuarų šeima.
Sutaupęs šiek tiek pinigų O. Renuaras 1862 m. įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą. Kartu jis lankė privačius užsiėmimus dailininko Šarlio Glero studijoje, kurioje sutiko kitus mokinius: Klodą Monė, Alfredą Sislėjų, Frederiką Bazilį; jų portretus O. Renuaras vėliau nutapė. Jaunuosius dailininkus labiau traukė kasdienio gyvo šiuolaikinio gyvenimo vaizdavimas, nei Engro mokinio Š. Glero mokomas šaltas klasikinis stilius vaizduojant tradicines scenas. Tuo metu kitoje mokykloje, Siuis akademijoje, mokėsi panašių polinkių Polis Sezanas ir Kamilis Pisaro. Tarpininkaujant F. Baziliui dailininkai dažnai susitikdavo.
1864 m. Š. Glero studija užsidarė ir O. Renuaro paveikslas „Esmeralda“ buvo priimtas į kasmetinę oficialaus Paryžiaus salono parodą. 1864 m. O. Renuaras su draugais tapė Fontenblo miške, populiarioje tapybos vietoje, kurioje dirbo realistiniai tapytojai Teodoras Ruso, Žanas Fransua Milė. Jaunieji dailininkai tapydami iš natūros dar labiau nei realistiniai tapytojai ieškojo naujų vaizdavimo formų, išsilaisvinimo iš akademinio mokymo klišių. Juos įkvėpė 1863 m. pademonstruotas skandalingas E. Manė paveikslas „Pusryčiai ant žolės“ − klasikinės kompozicijos kūrinys, kuriame buvo pavaizduota to meto paryžiečių iškyla gamtoje su apsirėdžiusiais vyrais ir nuogomis moterimis. Jaunieji dailininkai laikė E. Manė naujosios, šiuolaikiškos tapybos vedliu (pats E. Manė vėliau stengėsi atsiriboti nuo impresionistų grupės ir kratėsi judėjimo įkvėpėjo etiketės, bei siekė pripažinimo oficialiame Paryžiaus salone). Skirtingai nuo savo draugų peizažistų, O. Renuaras liko ištikimas figūrinei tapybai ir portretams. Jo ankstyvoji kūryba, ypač moters kūno vaizdavimas, buvo paveikta G. Kurbė naudojamos paletės ir aktų tapybos. 1866 m. O. Renuaras sukūrė savo pirmąjį didelių matmenų paveikslą „Motušės Antoni užeigoje“. 1865 ar 1866 m. jis susipažino su Liza Treho, kuri buvo jo mėgstamas tapybos modelis sekančius penketą metų. Su ja jis susilaukė nesantuokinės dukters Žanos, kuri buvo atiduota globai. Jis ją rėmė, bet tėvystės niekuomet nepripažino.[4]
-
„Motušės Antoni užeigoje“, 1866 m., Stokholmo nacionalinis muziejus -
„Liza su skėčiu“, 1867 m., Folkwang muziejus, Esenas -
„Gėlės vazone“, 1869 m., Bostono dailės muziejus -
„Varlynė“, 1869 m., Stokholmo nacionalinis muziejus
Impresionistinė fazė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1869 m. O. Renuaras ir K. Monė du mėnesius tapė „Varlynėje“ (La Grenouillère), Senos upės vandens pramogų vietovėje prie Paryžiaus. Dailininkai naudojo plačius, laisvus potėpius, šviesią paletę, stengdamiesi pagauti šviesos srauto pro medžių lapiją ir raibuliavimo vandens paviršiuje efektus. Ši dailininkų išvyka tapo viena reikšmingiausių impresionistinio vaizdavimo stiliaus išsivystymui. 1870 m. jo paveikslas „Alžyrietė“, kuriame nutapyta Liza Treho ir kuris sekė E. Delakrua žinomu paveikslu „Alžyrietės“, buvo priimtas į Paryžiaus salono parodą. 1870−71 m. O. Renuaras dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare eiliniu kareiviu. 1872 m. O. Renuaras sutiko prekiautoją menu Polį Diuran-Riuelį, kuris tapo visos besikuriančios impresionistų grupės kūrybos propaguotoju. Tais pačiais metais jo paveikslas „Paryžietės, apsirengusios alžyrietėmis“ priimtas į Paryžiaus salono parodą. 1873 m. paveikslas „Raiteliai Bulonės miške“ buvo eksponuotas specialiai surengtoje nepriimtų kūrinių į Paryžiaus saloną parodoje − „Atmestųjų salone“.
Jaunųjų dailininkų grupės netenkino, kad jų daugelio darbai buvo nepriimami į Paryžiaus saloną. Jie 1874 m. fotografo F. Nadaro studijoje atidarė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje O. Renuaras išstatė 1 pastelės ir 6 aliejinius paveikslus (F. Bazilis buvo žuvęs Prancūzijos-Prūsijos karo metu). Šios parodos metu joje dalyvaujantys dailininkai spaudoje buvo pradėti vadinti „impresionistais“. Paroda susilaukė nuožmios kritikos, tačiau, nors ir neatnešė komercinės sėkmės, kai kurie dailininkai buvo plačiau pastebėti. O. Renuaras susipažino su leidėju Žoržu Šarpantjė, kuris jį rėmė, parūpindavo užsakymų portretams. Antrojoje parodoje 1876 m. O. Renuaras išstatė 15 paveikslų. 1877 m. trečiojoje parodoje O. Renuaras išstatė 21 paveikslą, tarp jų − „Šokius Mulen de la Galet kavinėje“. 1879 m. O. Renuaras eksponavo paveikslą „Ponia Šarpantjė su vaikais“, kuris susilaukė didelės sėkmės Paryžiaus salone, ir įvyko pirmoji jo personalinė paroda žurnalo La Vie Moderne patalpose, kurią organizavo Ž. Šarpantjė. Leidėjo namuose dailininkas sutiko kitą turtingą rėmėją − bankininką Polį Berarą. Šiuo laikotarpiu O. Renuaras nebenaudojo rudų, žemės ir ochros spalvų. Jis naudojo aštuonias pagrindines spalvas ir jų beveik nemaišė.
-
„Naujasis tiltas“, 1872 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija -
„Paryžietė“, 1874 m., Kardifo nacionalinis muziejus -
„Mergaitė su laistytuvu“, 1876 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija -
„Alfonsinė Furnez“, 1879 m., Orsė muziejus
„Sausasis“ periodas ir vėlyvieji metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1880 m. O. Renuaras sutiko pozuotoją, o vėliau − žmoną, Aliną Šarigo. 1881 m. dailininkas atliko keliones į Italiją, Alžyrą, Provansą, nutapė paveikslą „Pusryčiai valčių iškyloje“. Šių išvykų metu O. Renuaras pradėjo įsitikinti impresionistinės tapybos ribotumu, abejoti impresionistinėje dailėje gaudomų šviesos efektų vaizdavimo prasme. Tuo metu jis susipažino su italų renesanso dailininko Čenino Čeninio 1437 m. išleista „Knyga apie dailę“, kuri jam suteikė papildomų minčių. Italijoje jis susipažino su Rafaelio ir Pompėjos klasikinio periodo menu. 1883−1884 m. O. Renuaro tapyba rodo žymų jo stiliaus pasikeitimą į linijinio vaizdavimo. Šį periodą O. Renuaro kūryboje kritikai pavadino „sausuoju“ arba „engrišku“ (Engras griežtai atidavė pirmenybę linijiniam vaizdavimui prieš spalvinę ir laisvų potėpių tapybą). Vienu iš žinomiausių tokios tapybos pavyzdžių yra 1883 m. paveikslas „Skėčiai“, kuriame dailininkas stengėsi išreikšti objektų tūrį, formą, aiškius kontūrus.
1883 m. įvyko O. Renuaro retrospektyvinė paroda (70 kūrinių) Madlenos bulvare Paryžiuje. 1886 m. P. Diuran-Riuelis pademonstravo 39 jo kūrinius bendroje parodoje Niujorke. 1887 m. O. Renuaras nutapė paveikslą „Didžiąsias mauduoles“, kuris iliustruoja dailininko stilistikos pasikeitimą iš impresionistinės laisvų potėpių į labiau linijinę, klasikinės dailės bruožų turinčią, kurioje vaizduojamos moterų figūros turi skulptūriškumo bruožų. Maždaug iki 1890 m. O. Renuaras demonstravo aiškų atsimetimą nuo impresionistinės tapybos, nors išlaikė impresionistams būdingą šviesią paletę. Atsimetimą galėjo nulemti ir dažnos jo kelionės į Pietų Prancūziją, kurios gamta ir saulės šviesa žymiai skyrėsi nuo impresionistų pamėgtų Senos pakrančių prie Paryžiaus. Apie 1890 m. O. Renuaras pradėjo domėtis ir įpinti į savo dailę motyvus, paveiktus koloristinės Ticiano ir Rubenso bei XVIII a. prancūzų rokoko dailininkų tapybos. Prancūzijos vyriausybė pakvietė dailininką sukurti paveikslą naujam Liuksemburgo muziejui. Šiuo tikslu O. Renuaras nutapė penkias paveikslo „Dvi mergaitės prie pianino“ versijas, kurios turi sąsajų su XVIII a. Ž. O. Fragonaro buities žanro scenomis.
1892 m. įvyko O. Renuaro 110 kūrinių retrospektyvinė paroda P. Diuran-Riuelio galerijoje Paryžiuje. Jo finansinė padėtis tapo stabili. 1894 m. dailininką ištiko pirmasis reumato priepuolis, jie darėsi dažnesni. O. Renuaras vis dažniau vykdavo į Pietų Prancūziją, 1899 m. pirmą kartą lankėsi mažame Pajūrio Kanė (Cagnes-sur-Mer) miestelyje Prancūzijos Rivjeroje, kur 1907 m. įsigijo „Le Kolet“ sodybą ir apsigyveno galutinai. 1900 m. jis apdovanotas valstybiniu Garbės Legiono ordinu.[5] Nepaisant reumatizmo (1910 m. dailininkas nebegalėjo vaikščioti, sunkiai valdė pirštus, tapė su parištais teptukais) O. Renuaras nenutraukė kūrybinės veiklos, tapė šeimos narius, sodo gėles, aktus. Pagal jo nurodymus padėjėjas Rišaras Gino kūrė skulptūras. O. Renuaro vėlyvoji kūryba nebuvo priimama entuziastingai buvusių jo bendražygių impresionistų. Paveikslą „Mauduolės“ Merė Kasat apibūdino žodžiais: „nepaprastai storos raudonos moterys su mažomis galvomis“. Tačiau vėlyvąją O. Renuaro tapybą vertino jaunesnės kartos dailininkai − Pablas Pikasas, Anri Matisas, Aristidas Majolis. 1915 m. mirė jo žmona Alina (jie oficialiai susituokė 1890 m., tikriausiai neoficialiai − 1881 m.). Pjeras Ogiustas Renuaras mirė 1919 m. gruodžio 3 d. Pajūrio Kanė miestelyje, kur palaidotas. Jis susilaukė trijų vaikų: Pjero (1885), Žano (1894) ir Klodo (1901). Žanas Renuaras tapo vienu iš garsiausių Prancūzijos XX a. kinematografininkų, 1962 m. išleido biografinę knygą „Renuaras, mano tėvas“. Pajūrio Kanė Renuaro sodyboje įsteigtas Renuarų šeimos muziejus.
-
„Pusryčiai valčių iškyloje“, 1881 m., Filipso kolekcija -
„Skėčiai“, 1883 m., Londono nacionalinė galerija -
„Žiuli Manė“, 1887 m., Orsė muziejus -
„Dvi merginos prie pianino“, 1892 m., Orsė muziejus
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]O. Renuaras mėgo tapyti žmones, nerūpestingai bendraujančius, lengvai flirtuojančius, sėdinčius su gėlėmis, knyga, su taure vyno kur nors ant upės kranto arba pavėsinėje, apipintoje žaluma. Kačiukai, maži šuneliai, vaikai – nepamainomi jo paveikslų dalyviai, įnešantys švelnumo ir žaismingumo. Renuaras aplinkiniame šiuolaikiniame gyvenime atrado tapybiškumą, charakteringumą, pozų ir tipų išraiškingumą. Jo impresionistų parodų kolega Edgaras Dega taip pat stebėjo paryžietišką gyvenimą, tačiau jo įspūdžių spektras buvo žemesnis, o žvilgsnis buvo liūdnas ir ironiškas. O. Renuaras nenorėjo pastebėti liūdnos gyvenimo pusės, matyt, ji buvo pernelyg gerai žinoma iš jo skurdžios jaunystės laikų. Kaip ir kiti impresionistai, pabrėžė kasdienybės patrauklumą. Jo paveikslams būdingas fragmentiškumas, netikėti rakursai, raiškus koloritas. Šio dailininko kūrybai įtakos turėjo Klodo Monė paveikslai.
O. Renuaras paliko daugiau nei 4500 paveikslų, iš kurių 4000 aliejinės tapybos darbų.[6] Tarp jų geriausiai žinomi „Šokiai Mulen de la Galet kavinėje“, „Supynės“, „Skėčiai“, „Seserys“, „Pusryčiai valčių iškyloje“, „Ponia Šarpantjė su vaikais“, „Šokis Bugivalyje“, „Ilgaplaukė mauduolė“, „Moters aktas“ ir kiti.
-
„Supynės“, 1876 m., Orsė muziejus -
„Terasoje“, kitaip „Seserys“, 1881 m., Čikagos meno institutas -
„Ilgaplaukė mauduolė“, 1895 m., Oranžerijos muziejus -
„Mauduolės“, 1918 m., Barnso fondas
_-_Google_Art_Project.jpg)
.jpg)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Somervill, Barbara. Pierre-Auguste Renoir. Mitchell Lane, 2019
- ↑ Somervill, Barbara. Pierre-Auguste Renoir. Mitchell Lane, 2019
- ↑ Somervill, Barbara. Pierre-Auguste Renoir. Mitchell Lane, 2019
- ↑ Stevens, Thomas. The Great Artists: Pierre-Auguste Renoir, Arcturus Publishing, 2019
- ↑ Somervill, Barbara. Pierre-Auguste Renoir. Mitchell Lane, 2019
- ↑ Stevens, Thomas. The Great Artists: Pierre-Auguste Renoir, Arcturus Publishing, 2019
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Brodskaya, Nathalia. Renoir. Parkstone International, 2011, 256 p.
- Kang, Cindy. Auguste Renoir (1841–1919). Esė Met muziejaus tinklalapyje, 2011
- Encyclopaedia Britannica, atnaujinta 2016 m.
- Meno istorija: vadovėlis XI–XII klasei / Ariadna Čiurlionytė. Kaunas: Šviesa, 2001.
- Renoir. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Anri Periušo. „Renuaro gyvenimas”. 1971 m.