Dirvotyra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Dirvotyra – mokslas tiriantis dirvožemio kilmę, sandarą, fizines ir chemines savybes, derlingumą, geografinį pasiskirstymą, kitimą dėl ūkininkavimo ir racionalų naudojimą.

Svarbiausias uždavinys – ieškoti tinkamiausių būdų dirvožemius produktyvinti. Naudijamasi lauko (ekspediciniais ir stacionariniais) metodais. Dirvotyra labai reikšminga žemdirbystei, miškininkystei. Dirvotyra teikia duomenų, kaip dirvožemius daryti derlingesnius, kaip juos tręšti, melioruoti (drėkinti, sausinti, kalkinti, gipsinti), kaip išvengti jų erozijos.

Istorija

Dirvožemių aprašymų yra jau antikos (Teofrasto, Katono) darbuose. Moksliškai tirti dirvožemius pradėta XVIII amžiuje. XVIII pabaigoje ir XIX a. pradžioje dirvodaros raidą ypač paspartino A. Tėro (Thear) ir J. Lybigo (Liebig) darbai (humanistinė augalų mitybos ir augalų mineralinės mitybos teorijos). V. Dokučiajevas monografijoje „Rusijos juodžemis“ (1883) suformulavo genetinės dirvotyros svarbiausia teiginį: dirvožemis yra savarankiškas istorinis gamtos kūnas, dėl gyvųjų organizmų poveikio susidaręs paviršiniuose uolienos sluoksniuose. Dokučiajevas taip pat geografinės dirvodaros krypties pradininkas. Rusijoje agronominė dirvotyros kryptis atsirado XIX a. pabaigoje (pradininkas P. Kostyčevas; ištyrė augalų ir mikroorganizmų įtaką dirvožemių raidai, derlingumui), XX a. pradžioje – chemijos kryptis (K. Gedroicas; sukūrė dirvožemių koloidų chemijos pagrindus ir tuo padėjo geriau suprasti dirvodaros procesų esmę). XX a. 3 d-metyje atsirado dirvodaros biocheminė kryptis (V. Vernadskis; tyrė, kaip dirvodarą veikia gyvieji organizmai). XX a. 4 d-metyje atsirado naujos dirvotyros šakos (dirvožemio chemija, fizika, mineralogija, mikrobiologija). Po to susikūrė pasaulyje garsios JAV, Vokietijos, Prancūzijos dirvožemininkų mokyklos.

Lietuvoje

Lietuvoje dirvotyra atsirado 1819 m., kai Vilniaus universitete buvo įsteigta žemės ūkio mokslų katedra, kurios profesorius A. Očapovskis tyrė dirvožemių susidarymą, jų granuliometrinę sudėtį, suklasifikavo krašto dirvožemius pagal jų tinkamumą auginti tam tikrus žemės ūkio augalus (1825). XIX a. pabaigoje Lietuvos dirvožemius tyrė V. Časlavskis, XX a. pr. – S. Miklaševskis, 1922–1940 Kauno universitete, Žemės ūkio akademijoje – J. Tonkūnas. 1930 m. V. Ruokis suklasifikavo Lietuvos dirvožemius pagal drėgmės režimą, reljefą, granuliometrinę sudėtį, 1936 m. parengė Pietų Lietuvos dirvožemių žemėlapį. 1930 m. išėjo jo knyga „Dirvožemio mokslas“, 1933 m. – „Lietuvos dirvožemių reakcija“, 1939 m. – „Pietų Lietuvos dirvožemiai“. Bandymų stočių dirvožemius tyrė B. Baginskas ir M. Žemaitis.

Po II pasaulinio karo Lietuvoje dirvožemius tirti ir kartografuoti pradėjo Žemės ūkio institutas (įkurtas 1946 m.). 1952–1956 tą darbą dirbo Žemdirbystės ir dirvožemio institutas, nuo 1956 m. Lietuvos žemdirbystės institutas, jo Vokės filialas, bandymų stotys, nuo 1961 m. ir Žemėtvarkos institutas. Dirvožemius tiria ir šalies universitetų dirvožemininkai. 1946–1953 buvo parengta Lietuvos dirvožemių genetinė klasifikacija. 1951 m. išleistas pirmasis Lietuvos dirvožemių žemėlapis. 1961 m. baigta rengti Lietuvos dirvožemių bonitavimo metodika. Iki 1970 m. parengtas Lietuvos žemės kadastras, iki 1973 sudaryti visų Lietuvos ūkių dirvožemių žemėlapiai, parengtos dirvų kalkinimo ir jų maisto medžiagų kartogramos. Lietuvos dirvožemiai tiriami dar ir Vandens ūkio institute (melioracijos ir dirvožemių erozijos stabdymo problemos). Miškų institutas parengė dirvožemių tyrimo, kartografavimo ir bonitavimo metodiką, sudarė miškų dirvožemių ir miško augaviečių klasifikacijas.

Knygos

Dirvotyros klausimais išleista knygų:

A. Majerio ir B. Baginskio „Lietuvos TSR dirvožemiai“ (1958),
V. Mališausko ir J. Vaitiekūno „Žemės ek. vertinimas ir jo panaudojimas“ (1963),
autorių kolektyvo „Lietuvos TSR dirvožemiai“ (1965),
autorių kolektyvo „Lietuvos TSR žemės kadastras“ (1970),
M. Vaičio „Pietų Pabaltijos miškų dirvožemių genezė ir savybės“ (1975, rus.),
autorių kolektyvo „Dirvožemio mokslas ir geologijos pagrindai“ (1977),
autorių kolektyvo „Lietuvos TSR velėniniai jauriniai dirvožemiai“ (1978),
M. Vaičio ir kitų „Miškų dirvožemių žinynas“ (1979),
V. Knašio „Dirvožemių kalkinimas“ (1985),
V. Danilevičiaus „Melioracinė dirvotyra“ (1986),
autorių kolektyvo „Žemės kadastras“ (1989),
autorių kolektyvo „Dirvotyra“ (1996),
autorių kolektyvo „Sisteminis dirvotyros terminų žodynėlis“ (1997),
Lietuvos dirvožemiai: kolektyvinė monografija /redaktoriai Eidukevičienė M., Vasiliauskienė V. //Lietuvos. mokslas, 32 knyga. - 1244 p (2001).

Svarbiausios šakos