Pavelas Bermontas-Avalovas

Pavelas Rafalovičius Bermontas-Avalovas
generolas majoras

Bermontas-Avalovas (1920 m.)
Gimė	1877 m. kovo 4 d. Tiflisas (Gruzija)
Mirė	1973 m. gruodžio 27 d. (96 metai) Niujorkas, JAV
Tautybė	gruzinų kilmės (motinos linija)
Tėvas	Rafailas Bermontas

Veikla	1901-1921 m. – karinė veikla; 1918–1919 m. – kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse dalyvis.

Išsilavinimas	muzikinis (iki 1901 m.), vėliau – karinė praktika

Žymūs apdovanojimai
Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinas, 3-ojo ir 4-ojo laipsnio Georgijaus kryžiai, Bermonto-Avalovo kryžius

Pavelas Rafalovičius Bermontas-Avalovas (rus. Павел Рафалович Бермонт-Авалов; 1877 m. kovo 4 d. Tiflisas – 1973 m. gruodžio 27 d. Niujorkas^[1]) – rusų generolas majoras (1918 m.), Pirmojo pasaulinio karo, kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse 1918–1919 m. dalyvis.

Biografija

Kilęs iš Usūrio kazokų. 1900–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. vadovavo Ypatingajam rusų korpusui (rus. Особый русский корпус, nuo 1919 m. rugsėjo – Vakarų savanorių armija, rus. Западная добровольческая армия), suformuotam Vokietijoje iš rusų belaisvių bei vokiečių savanorių. 1919 m. birželio mėn. su korpusu (pirmieji daliniai – gegužės 30 d.) ir štabu atvyko į Kuršą ir veikė kartu su Vokietijos kariuomenės daliniais, vadovaujamais R. fon der Golco. 1919 m. liepos 22 d. oficialiai paskirtas bermontininkų vadu, spalio 7 d. sudarė Vakarų Rusijos apygardos centrinę tarybą kovai prieš Raudonąją armiją. Apsišaukė gruzinų kunigaikščių Avalovų giminės palikuonimi ^[2].

Užuot parėmęs, kaip buvo planuojama, N. Judeničiaus žygį prieš Sovietų Rusiją, bandė užimti Baltijos šalis ir sukurti provokišką valstybinį junginį. Jo vokiečių apginkluota 10 000 žmonių armija užėmė dalį Rygos. Joje vežiojamas vežime miesto ponioms aiškino, esą eisiąs didvyriškai gelbėti Petrogrado, tuo metu jo kariuomenė plėšikavo visose užimtose vietovėse.

Tuo metu suformuotos Baltijos respublikų vyriausybės kreipėsi pagalbos į Vakarų valstybes bei pačios ėmėsi kovoti prieš Bermonto pulkus. Didžiosios Britanijos vyriausybė jį paskelbė išdaviku ir baltagvardiečių pralaimėjimo prie Petrogrado kaltininku. Kai Baltijos šalių kariuomenės sumušė bermontininkus, 1919 m. pabaigoje Antantės spaudimo dėka Golcas buvo priverstas atitraukti dalinius iš Kuršo ir išvesti bermontininkus į Rytų Prūsiją. Kartu pasitraukė ir Avalovas.

Nuo 1919 m. P. Bermontas gyveno Vokietijoje. XX a. ketvirtame dešimtmetyje siūlė savo paslaugas A. Hitleriui. Vokiečių ir rusų kalbomis išleido atsiminimus „Kovoje su bolševizmu“ (1925 m.). 1939 m. buvo Gestapo suimtas ir pusantrų metų kalintas. 1941 m. išvyko į JAV, kur gyveno iki mirties.

Šaltiniai

↑ Mirties data abejotina, kitais duomenimis, mirė 1966 m.
↑ Kazimieras Tamašauskas. Pavelas Bermontas-Avalovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 102 psl.

Literatūra

Goltz, Rüdiger von der, Meine Sendung im Finland und im Baltikum, Leipzig 1920.
Bermond-Awaloff Pavel, Im Kampf gegen den Bolschevismus. Erinnerungen von…, Berlin 1925.

Nuorodos

Biografija

[1] Mirties data abejotina, kitais duomenimis, mirė 1966 m.

[2] Kazimieras Tamašauskas. Pavelas Bermontas-Avalovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 102 psl.

[1]

[2]