Parako sąmokslas
1605 m. Parako sąmokslas – provincinės Anglijos katalikų grupuotės, vadovaujamos Roberto Keitesbio, nepavykęs bandymas nužudyti Anglijos karalių Jokūbą VI bei sunaikinti Parlamentą.[1]
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sąmokslą paskatino 1604 m. įvykdytos parodomosios katalikų mirties bausmės. Laikoma, kad Anglijos katalikai buvo nusivylę naujojo Anglijos karaliaus Jokūbo VI tęsta katalikų persekiojimo politika.
Sąmokslas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buvo planuota susprogdinti [[|Lordų Rūmai|Lordų rūmus]], tai yra Anglijos parlamento pastatą, per parlamento atidarymo ceremoniją 1605 m. lapkričio 5 d. Tai turėjo būti preliudija visuotinio maišto, kurio metu karaliaus Jokūbo IV devynerių metų amžiaus duktė princesė Elizabeta kaip katalikė turėjo būti pasodinta į Anglijos karaliaus sostą. Keitesbis ėmėsi planuoti sąmokslą po to, kai sužlugo viltys, kad karalius Jokūbas IV užtikrins šalyje didesnę religinę toleranciją. Prie Keitesbio prisijungė kiti sąmokslininkai: John Wright, Thomas Wintour, Thomas Percy, Guy Fawkes, Robert Keyes, Thomas Bates, Robert Wintour, Christopher Wright, John Grant, Sir Ambrose Rookwood, Sir Everard Digby ir Francis Tresham. Foksas buvo atsakingas už sprogmenis.
Sąmokslas buvo išaiškintas, kai 1605 m. spalio 26 d. valdžios atstovai gavo anoniminį laišką, perspėjantį apie gresiantį sąmokslą. 1605 m. lapkričio 5 d. apie vidurnaktį, apieškant Lordų rūmus, buvo aptiktas ir suimtas Gajus Foksas, saugojęs 36 statines parako, kurio būtų užtekę parlamento pastatą paversti griuvėsiais. Daugelis sąmokslininkų, supratę, kad jų sąmokslas žlugo, pabėgo iš Londono. Vėliau daugelis jų buvo suimti, išskyrus Keitesbį, kuris žuvo per susišaudymą. 1606 m. sausio 27 d. 8 sąmokslininkai, įskaitant ir Gajų Foksą, buvo nuteisti mirties bausme ketvirčiuojant.
Parako sąmokslo metinės yra prisimenamos deginant laužus, ypač sudeginant Gajaus Fokso iškamšą arba atvaizdą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Parako sąmokslas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 459 psl.