Oranžinė revoliucija
Oranžinė revoliucija (ukr. Помаранчева революція) – neramumai ir masiniai protestai, kilę 2004 m. Ukrainoje po prezidento rinkimų antro turo lapkričio 21 dieną. Protestus sukėlė opozicijos lyderis Viktoras Juščenka bei jo šalininkai, po to kai centrinė rinkimų komisija paskelbė, jog nugalėtojas – Juščenkos priešininkas – Viktoras Janukovyčius.
Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2004-tųjų lapkričio mėn. Ukrainoje vyko visuotiniai prezidento rinkimai. Į antrąjį turą pateko tuometinis ministras pirmininkas, prorusiškų pažiūrų Viktoras Janukovyčius bei opozicijos lyderis, provakarietiškų pažiūrų Viktoras Juščenka.
Antrojo turo nugalėtoju buvo paskelbtas V. Janukovičius. Kitą dieną po prezidento rinkimų antrojo turo, lapkričio 22 d., kilo masiniai gyventojų protestai prieš rinkimų rezultatus – centrinė rinkimų komisija buvo apkaltinta rezultatų falsifikacija.[1]
Eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lapkričio 22-oji – kita diena po antrojo rinkimų turo. Jau paskelbus pirmuosius oficialius rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad rezultatai smarkiai skiriasi nuo visų sociologinių apklausų. Rinkimų stebėtojai iš Europos ir JAV paskelbė, pastebėję didelių pažeidimų, kurie ir yra nesutapimų kaltininkai. Juščenkos šalininkai pasiruošė masiniams protestams iš anksto, jau prieš parą Kijevo Nepriklausomybės Aikštėje, arba Maidane, pradėta rengtis masiniams protestams. Kelias valandas prieš rinkimų komisijai paskelbiant rinkimų rezultatus pradėta kaltinti Janukovyčių rinkimų falsifikacija. Centrinei rinkimų komisijai paskelbus apie Janukovyčiaus pergalę, Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas nedelsiant jį pasveikino.[2]
- Lapkričio 23-oji. Vakarų Ukrainoje, Kijeve ir daugelyje kitų miestų prasidėjo masiniai mitingai opozicijos lyderiui palaikyti. Pagrindinė protestuojančių vieta – Kijevo Nepriklausomybės Aikštė, kurioje, pagal skirtingus duomenis susirinko nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono žmonių. Mitingai taip pat vyko ir prieš Prezidento Administracijos, Aukščiausiosios Tarybos, vyriausybės bei kitus pastatus. Revoliucijos pagrindinė spalva tapo Juščenkos priešrinkiminė spalva – oranžinė (tuo tarpu Janukovyčiaus – mėlyna ir balta. Kijevo, Lvovo bei kai kurių kitų miestų valdžia atsisakė pripažinti rinkimų rezultatus, o pats Juščenka priėmė Aukščiausioje Taryboje simbolinę priesaiką kaip naujai išrinktas Prezidentas.
- Lapkričio 24-oji. Derybos tarp valdžios ir opozicijos atsidūrė aklavietėje, kadangi Juščenka reikalavo pripažinti jį prezidentu. Juščenka pradėjo derybas su tuometiniu prezidentu Leonidu Kučma, norėdamas būti pripažintas rinkimų laimėtoju, tačiau galutinai oficialiai paskelbus, kad rinkimus laimėjo Janukovyčius, Juščenka savo šalininkus Kijeve pakvietė pradėti „Oranžinę revoliuciją“ bei streikų pagalba paralyžiuoti vyriausybės veiklą ir priversti pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais:
Kelias į kompromisą per visuotines demonstracijas – tai vienintelis kelias, kuris padės mums rasti išėjimą iš šio konfilikto. Tokiu atveju, Nacionalinis Gelbėjimo Komitetas skelbia apie nacionalinį politinį streiką.
- Lapkričio 25-oji. Ukrainos Aukščiausiasis Teismas uždraudžia spausdinti oficialius rinkimų rezultatus. Janukovyčių sveikina Kinija, Armėnija ir Kazachstanas. Įkuriamas vadinamasis Nacionalinis Gelbėjimo Komitetas, kuriame žymūs politikai – opozicijos šalininkai. „Oranžiniai“ užima Ukrainiečių Namus, Kijevo meriją ir Profsajungų pastatą.
- Lapkričio 26-oji. Prie Kijevo geležinkelio stoties susirenka Janukovyčiaus šalininkų mitingas, kuriame dalyvauja apie 60 tūkst. žmonių. Charkovo ir Luhansko sričių tarybos paskelbia apie savo ketinimus kurti autonomijas. Sostinėje vyksta pirmasis derybų tarp valdžios ir opozicijos raundas, tarpininkaujant tarptautiniams stebėtojams tarp kurių buvo ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis bei Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.
- Lapkričio 27-oji. Ukrainos Aukščiausioji Taryba pripažino rinkimų antrojo turo rezultatus negaliojančiais, bei pareiškė nepasitikėjimą centrine rinkimų komisija. Charkovo srities tarybos vadovas Jevhenas Kušnariovas paskelbė apie autonomijos organizavimo pradžią.
- Lapkričio 28-oji. Sjevjerodonecke įvyksta visuotinis deputatų suvažiavimas, kuriame aptariama galimybė federalizuoti Ukrainą. Maskvos meras Jurijus Lužkovas pavadino demontracijas „primaitinta apelsininė raganų puota“ (rus. апельсиновый подкормленный шабаш) bei pasiruošė „nusiimti savo mėgstama kepurę, kad tik būtų panašus į Viktorą Janukovyčių“.[3]
- Lapkričio 29-oji. Serhijus Tihipka palieka Nacionalinio Banko vadovo postą.
- Lapkričio 30-oji. Viktoro Janukovyčiaus žmona nesutinka su „oranžinių“ kritika ir pavadina juos „įdurtais apelsinais“, vėliau ši frazė tapo gana populiari spaudoje.
- Gruodžio 3-oji. Ukrainos Aukščiausiasis Teismas po ilgalaikių diskusijų pripažino įstatymų bei Konstitucijos pažeidimus; paskelbė negaliojančiais rezultatus antrojo rinkimų turo bei paskyrė antrojo rinkimų turo pakartotinį balsavimą.
- Gruodžio 8-oji. Aukščiausioji Taryba pakeitė rinkimų komisijos sudėtį ir priėmė Ukrainos Prezidento rinkimų įstatymą siekant užkirsti kelią falsifikacijai. Šie keitimai buvo kompromiso tarp valdžios ir opozicijos rezultatas. Taip pat buvo priimti Konstitucijos pakeitimai apribojantys prezidento galias. Kai kurios jo pareigos perduotos vyriausybei bei Aukščiausiajai Tarybai. Po šių reformų priėmimo mitingų ir demonstracijų žymiai sumažėjo.
- Pakartotinį antrąjį turą, kuris vyko gruodžio 26-ąją, laimėjo Viktoras Juščenka.
- 2005 m. sausio 23 d. Viktoras Juščenka oficialiai priėmė priesaiką ir pradėjo eiti Ukrainos Prezidento pareigas.
Revoliucija visuomenėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apie Oranžinę Revoliuciją sukurta daug muzikos kūrinių, filmų. Eurovizijos dainų konkurse 2005 Kijeve Ukrainą atstovavo grupė Greenjolly su Oranžinės revoliucijos himnu „Razom nas bahato“ (liet. Kartu mūsų daug).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Nuotraukos iš demonstracijų Archyvuota kopija 2005-01-27 iš Wayback Machine projekto.
- Nuotraukos iš demonstracijų