Normatyvinė etika
Normatyvinė etika – sudedamoji bendrosios etikos dalis, nagrinėjanti ne kaip elgiamasi, o kaip privalu elgtis. Jos pobūdis kinta dėl pokyčių visuomenėje, naujų gyvenimo reiškinių, susijusių su ekologinės etikos, genų inžinerijos, eutanazijos, abortų, žodžio laisvės ir kitais klausimais.[1] Skaidoma į etiketą, dorovinę pedagogiką, etikos kodeksus, normatyvines moralines sistemas. Normatyvinė etika nurodo, koks elgesys yra siektinas, kaip jo siekti įveikiant natūralius, savanaudiškus poreikius.[2]
Teorijos kryptys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Normatyvinė etika skiriasi nuo metaetikos tuo, kad pirmoji tiria veiksmų teisingumo ir neteisingumo standartus, o antroji – moralinės kalbos reikšmę ir moralinių faktų metafiziką. Lygiai taip pat normatyvinė etika skiriasi nuo taikomosios etikos tuo, kad pirmajai labiau rūpi „kas turėtų būti“, o ne konkretaus klausimo etika (pvz., ar abortas yra priimtinas arba kokiomis aplinkybėmis). Normatyvinė etika taip pat skiriasi nuo aprašomosios etikos, nes pastaroji yra empirinis žmonių moralinių įsitikinimų tyrimas. Šiame kontekste normatyvinė etika kartais vadinama preskriptyviąja, priešingai nuo aprašomosios etikos. Tačiau tam tikrose metaetinio požiūrio į moralinį realizmą versijose moraliniai faktai yra ir aprašomieji, ir nurodomieji tuo pačiu metu. Dauguma tradicinių moralės teorijų remiasi principais, kurie nustato, ar veiksmas yra teisingas ar neteisingas. Klasikinės teorijos šiuo požiūriu apima utilitarizmą, kantizmą ir kai kurias kontraktarizmo formas. Šios teorijos daugiausia siūlė naudoti visapusiškus moralės principus, kad būtų priimti sudėtingi moraliniai sprendimai.
Nesutariama dėl to, kas konkrečiai veiksmui, taisyklei ar nuostatai suteikia etinę galią. Egzistuoja trys konkuruojantys požiūriai, kaip reikėtų atsakyti į moralinius klausimus. Kartu esama hibridinių pozicijų, jungiančių kai kuriuos kiekvienos iš jų elementus: dorybių etika, deontologinė etika ir konsekvencializmas. Pirmasis požiūris, kurį propagavo Aristotelis, o kai kuriuos aspektus palaikė Tomas Akvinietis, sutelkia dėmesį į prigimtinį žmogaus charakterį, o ne į konkrečius veiksmus.[3] Priešingai, tiek deontologinė etika, tiek konsekvencializmas akcentuoja paties veiksmo, taisyklės ar nuostatos statusą ir būna įvairių formų. Imanuelio Kanto kategorinis imperatyvas moralę grindžia racionaliu žmonijos gebėjimu ir tvirtina tam tikrus nepažeidžiamus moralės dėsnius. Konsekvencialistinės teorijos, besiskiriančios tuo, ką jos laiko vertybėmis, apima utilitarizmą, valstybinį konsekvencializmą,[4] situacinę etiką, intelektualizmą, velfarizmą, preferensinį utilitarizmą. Iš kitų teorijų minėtina feminizmo teoretikų sukurta tarpusavio santykių etika, taip pat pragmatinės etikos teorija.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Normatyvinė etika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Agnius Kavaliauskas. Etikos kodeksų veiksmingumas statutinėje valstybės tarnyboje. Etikos samprata ir jos teorijų raida vdu.lt
- ↑ D. O. Thomas, Obedience to Conscience, Proceedings of the Aristotelian Society, New Series, Vol. 64 (1963 - 1964), pp. 243-258.
- ↑ Ivanhoe, P.J.; Van Norden, Bryan William (2005). Readings in classical Chinese philosophy. Hackett Publishing. p. 60. ISBN 978-0-87220-780-6. „"he advocated a form of state consequentialism, which sought to maximize three basic goods: the wealth, order, and population of the state“
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Walter Sinnott-Armstrong. Consequentialism (Stenfordo filosofijos enciklopedija)
- William MacAskill. Introduction to Utilitarianism
- Larry Alexander. Deontological Ethics (Stenfordo filosofijos enciklopedija)
- Rosalind Hursthouse. Virtue Ethics (Stenfordo filosofijos enciklopedija)