Norbertas Vėlius
| Norbertas Vėlius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1938 m. sausio 1 d. Gulbės, Šilalės raj. |
| Mirė | 1996 m. birželio 23 d. (58 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tautybė | lietuvis |
| Vaikai | Gintautas Vėlius |
| Veikla | lietuvių etnologas, tautosakininkas ir religijotyrininkas, profesorius |
| Sritis | baltų religija ir mitologija, lietuvių tautosaka |
| Organizacijos | VDU, Šiaulių universitetas |
| Išsilavinimas | profesorius |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Mato Slančiausko premija | |
Norbertas Vėlius (1938 m. sausio 1 d. Gulbėse, Šilalės raj. – 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinės) – lietuvių etnografas ir religijotyrininkas, dirbo VDU. Vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristų ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjų. Jo vardu pavadinta Laukuvos gimnazija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje. Ją baigęs pasiliko mokytojauti.
1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo pirmo kurso (1957 m.) pradėjo rinkti tautosaką ir užrašė per 30 000 lietuvių tautosakos vienetų.
1962–1989 m. dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu.
1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Tais pačiais metais už mokslinį darbą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, po metų – Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas – Jono Basanavičiaus premija.
Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Vytauto Didžiojo universitete Kaune nuo 1989 m. dirbo Antropologijos, o vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Tais pačiais metais pakviestas į JAV susipažinti su ten esančiais lietuvių tautosakos rinkiniais ir dalyvauti Čikagos VI meno ir mokslo simpoziume, kur skaitė pranešimą „Lietuvių etninė kultūra Vytauto Didžiojo universitete“.
1992 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugelį metų N. Vėlius dėstė tautosakos kursą Šiaulių universitete, vadovavo studentų tautosakos praktikai, dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose.
Jis buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų Lituanistika, Mokslas ir Lietuva, Liaudies kultūra redakcijų kolegijų narys, Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacijos komisijos pirmininkas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba.
Ekspedicijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]N. Vėlius aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – kaimuose kur gyveno lietuviai.
Iš surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas: Zervynos (1964), Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Dubičiai (1989), Gervėčiai (1989), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995), Lydos krašto lietuviai (t. 1–2, 2002) ir kt.
Kiti kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mitinės lietuvių sakmių būtybės (Vilnius, 1977).
- Senovės baltų pasaulėžiūra (1983).
- Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis (Vilnius, 1987).
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 tomai (Vilnius, 1996–2005).
Sudarė ir parengė daug knygų iš tautosakos ir mitologijos:
- Lietuvių tautosaka (1967).
- Senelių pasakos (1972).
- Šiaurės Lietuvos pasakos (1974).
- Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės (Vilnius, 1979). Išversta į rusų kalbą kaip Цветок папоротника: литовские мифологические сказания (1989), į anglų kalbą kaip Lithuanian mythological tales (1998).
- Čiulba ulba sakalas (1985).
- Sužeistas vėjas (1987).
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dokumentinis filmas apie N. Vėlių Čia ir ten (rež. Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Tarvydas): 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis
- Bibliografija ir biblioteka // tautosmenta.lt