Necukė

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šiame straipsnyje ar jo dalyje netvarkingai nurodytos išnašos. Jūs galite padėti Vikipedijai sutvarkydami išnašas ar pašalindami perteklines nuorodas į šaltinius.

"Tigras ir du jaunikliai" necukė, meistras- Mijasakis Hakuriu II, Kiotas. Pagamintas apie XVIII- XIX a.

Necukė (根付)- maža skulptūra (2-15 cm aukščio), kuri palaipsniui susikūrė Japonijoje, per daugiau nei 300 metų. Japonijoje pirmą kartą atsirado XVI a. antroje pusėje- XVII a. pradžioje, Edo laikotarpiu. Necukė plėtros aukso amžius prasidėjo nuo XVIII a. antros pusės ir tęsėsi iki XIX a. pradžios. Tuomet jie pelnė didžiausią palankumą ir tapo labai populiarūs.

Pirmųjų necukė formos buvo labai paprastos ir mažai dekoruotos, paprastai jie priminė sagas. Vėliau necukė pradėjo keistis, tapdavo vis sudėtingesnio dizaino, rafinuoti.

Tradiciniai Japonų apdarai – kimono (着物) ir kosode ( 小袖) – neturėjo kišenių. Moterys savo smulkius asmeninius daiktus dėdavo į rankoves, tačiau vyrai savo daiktus, pavyzdžiui : tabako maišelius, pinigus ar vaistus dėdavo į sagemono. Įvairių rūšių sagemono kabindavo ant juosmens diržo (帯 obi), kad jis neslystų, buvo pridėtas pakabukas-svarmuo necukė. Visi trys objektai ( necukė, sagemono ir obi) dažnai buvo dekoruojami sudėtingais drožiniais, lakuojami.

Nuo Europietiškų drabužių mados atėjimu į Japoniją necukė ir sagemono naudojimas sumažėjo, beveik išnyksta laikotarpiu nuo XIX a. pabaigos - XX amžiaus pirmojo ketvirčio.

Necukė nederėtų maišyti su okimono (置き物)- miniatiūrine, dekoratyvine statulėle. Okimono dažniausiai nesiskiria nuo necukė nei gaminimo būdu, nei tematika ar dydžiu. Skiriasi tik tuo, kad okimono neturi specialios skylutės siūlui praverti. Taigi okimono neturi praktinės vertės kaip necukė ir yra tik namų dekoracija.

necukė paskirtis

Kilmė

Nors manoma, kad necukė- tradicinė japonų skulptūra, bet vis tik jos gimtinė yra ne Tekančios Saulės šalis, o Kinija. Kinijoje gerokai anksčiau, nei Japonijoje, pradėjo nešioti mažus objektus ant diržų , kurie turėjo pavadinimą- Džui dzi ( kin.: 坠子zhuìzi). XIV amžiuje Japonija skolinosi daug papročių iš Kinijos, įskaitant ir drabužių dėvėjimo madas. Tačiau tik Japonijoje XVII amžiuje necukė tapo populiariu ir išpuoselėtu menu, ko neatsitiko Kinijoje.

necukė ir inro. Japonija, XVIII amžius

Pakabukai- svarmenys ( necukė tipo) buvo naudoti ir kitose didelėse teritorijose: Japonijoje, Vengrijoje, Sibiro šiaurėje ir Etiopijoje. Faktiškai necukė atsirasdavo ten, kur buvo nešiojami kostiumai be kišenių, bet buvo diržai.

Istorijos laikotarpiai

Necukė istorija paprastai skirstoma į tris laikotarpius: ankstyvasis, vidurio ir pabaigos:

1. Ankstyvasis laikotarpis ( XVII a. – XIX a. pradžia)- Japonija žavisi Kinija, necukė atvaizduoja kinų legendų ar istorijų herojus, įvykius. Ankstyvuoju laikotarpio drožėjai retai pasirašinėjo ant savo darbų.
2. Vidurio laikotarpis ( XIX a.) drožėjai ištobulino savo meną, pradėta domėtis Japonijos tematika. Siekė tobulumo dizaine, pradėjo naudoti daugiau medžiagų, pvz.: keramiką. Pasirašinėjo savo darbus.
3. Pabaigos laikotarpis ( XIX a. Pabaiga- XX a. pradžia) Vakarų Europos įtaka Japonijos menui. Necukė drožybos meistriškumas sumažėjo. Kartu su Vakarietiškų drabužių mados atėjimu į Japoniją, necukė prarado savo praktinę vertę ir tapo tik namo puošmena.

Tipai

• Katabori necukė arba skulptūra(形彫根付)- labiausiai išpopuliarėjusi necukė forma, kuri vaizduoja žmones, žmonių grupes ar gyvūnus.
• Anabori necukė(穴彫根付)- siužetas vaizduojamas išraižytoje ertmėje. Moliuskai yra dažniausi šio necukė tipo motyvai. Temos tokios pat kaip ir katabori necukė.
• Sasi-necukė(差根付)- viena seniausiu necukė formų. Buvo gaminamas iš įvairių medžiagų, dažniausiai iš medžio. Maždaug apie 15 cm. ilgio. Abu galai būdavo užlenkti, ant vieno iš jų buvo kabinamas siūlas.
• Kaukė (面根付)- labiausiai paplitusi forma po katabori . Dažnai vaizduojamos sumažintos No (能), Bugaku(舞楽) arba Kiogen(狂言) teatrų kaukės.
• Mandžu-necukė(饅頭根付)- storos, plokščios formos, dažniausiai gaminamas iš dramblio kaulo ir būna dvipusis.
• Riusa-necukė(柳左根付)- forma tokia pat kaip mandžu , bet išraižomas lyg „nėriniais“ kad šviesa sklistų per elementus, tuščiavidurė.
• Kagamibuta-necukė(鏡蓋根付)- forma kaip mandžu , dažniausiai buvo gaminama iš dramblio kaulo, kartais iš medžio. Turėjo metalinį dangtelį, kuris uždengdavo negilų dubenį. Dažniausiai tokio tipo necukė gamino meistrai išmanantys darbą su metalų.
• Karakuri necukė (からくり根付) arba necukė „staigmena“- visi necukė kurie turi judančias dalis arba paslėptas staigmenas.

• 
  Katabori netsuke
• 
  Anabori netsuke
• 
  Sasi netsuke
• 
  Kaukė- netsuke
• 
  Mandžu netsuke
• 
  Riusa netsuke
• 
  Kagamibuta netsuke
• 
  Staigmena - netsuke

Temos

Visų temų, kuriomis remiantis buvo kuriami necukė neįmanoma išvardinti. Štai keletas jų:

• Žmonės: įžymūs ir nežinomi, realus, istoriniai, pramanyti, vaikai, samurajai, šventieji, elgetos, žvejai.
• Gyvūnai: rytų horoskopo ženklai ir kiti gyvūnai.
• Augalai ir augaliniai produktai: pupelės, graikiniai riešutai, persikai ir kt.
• Dievybės ir mitinės būtybės: dažnai iš kiniškos mitologijos ir religijos. Meistrai vaizdavo nacionalinės literatūros ir pasakų personažus. Svarbiausi jų buvo Septyni Laimės Dievai. Buvo vaizduojami ir pikti demonai.
• Daiktai (rečiausia kategorija): monetos, muzikos instrumentai, darbo įrankiai.
• Seksualinės temos.

Miniatiūrose galime įžvelgti kaip gyveno tuometiniai žmonės: jų veiklą, hobius. Žmonių veiduose dažnai galima išžiūrėti emocijas: džiaugsmą, liūdesį, baime, nusivylimą, pykti ir meilę.

Meniniu požiūriu necukė- menas, kuris turėjo įtakos tolimesniam Japonijos skulptūrų vystymuisi. „Istorijos, kultūros požiūrių“- necukė siužetai ir tematika tarnauja kaip neišsenkantis šaltinis tiriant tuometinių žmonių manieras, papročius, religingumą ir moralines vertybes, taip pat dėka necukė sužinoma kokie įrankiai buvo naudojami tam tikru metu Japonijoje. Kitaip kalbant atpasakoja Japonijos gyvenimą nuo XVII iki XIX amžiaus.

Populiariausi necukė ir jų reikšmės

Necukė buvo ne tik puošmena ar svarmuo, daugelis žmonių necukė laikė talismanu ir tikėjo jo galiomis.

Dievai ir įžymūs žmonės

• Dievai Daikaku ( jap.大黒 )ir Ebisu (jap. 恵比寿)- talismanai, kurie pranašauja gerovę , laimę ir turtus. Gali būti vaizduojami atskirai , tačiau jų pranašiška reikšmė nekinta. Abu šie dievai yra iš Septynių laimės dievų grupės.
• Dievas Šoušingas ( jap. 南極老人)- kinų mitologijos dievas, arba "Ilgo gyvenimo žvaigždės" dievas. Simbolizuoja taiką ir ilgaamžiškumą.
• Budai (布袋) - japonų mitologijoje vienas iš Septynių laimės dievų. Smagumo, džiaugsmo, bendravimo ir gerovės globėjas.
• Dzaušeng'as ( jap. 寿老人 )- namų židinio sargas: saugo namus ir santykius šeimoje, troškimų pildytojas, sveikatos globėjas.
• Dziurodzin'as ( jap. 寿老人)– vienas iš Septynių laimės dievų. Ilgaamžiškumo ir nemirtingumo globėjas.
• Fukurokudziu ( jap.福禄寿)- vienas iš Septynių laimės dievų. Išminties, mokslų ir intuicijos dievas. Pasižymi keistos formos galva
• Ame no Uzume no Mikoto ( jap. 天宇受売命) - Šinto religijos deivė, globojanti laimę, meilę ir džiaugsmą. Taip pat aušros, mėnulio deivė. Manoma , jog ji yra ritualinių šokių ir teatro meno įkūrėja, todėl dažnai vaizduojama šokanti arba laikanti kaukę.
• Gasisu- žmogus rašantis likimą. Laiko sargas, užrašantis geras svajones ir laimingus sapnus, kurie būtinai išsipildys ir atneš laimę.
• Bodhidharm‘as- Budizmo vienuolis, Čan budizmo skleidėjas, laikomas pirmuoju Kinijos patriarchu. Išminties, aiškumo , užuojautos simbolis. Padeda įveikti sunkumus.
• Konfucijus ( jap.- 孔子) - žymus kinų mąstytojas, filosofas. Konfucianizmo pradininkas. Harmonijos skleidėjas.
• Benzaiten ( jap. 弁才天)- viena iš Septynių laimės dievų, meilės ir meno deivė. Kartais ji laikoma vandens ir muzikos globėja. Kai kuriose vakarų šalyse, merginos kreipėsi į Benzaiten prašydamos jos palaimos meilėje ir laimingoje santakoje. Vaizduojama su liutnia.

Gyvūnai

• Begemotas- meilės, atsidavimo ir švelnumo simbolis. Harmonizuoja ir sustiprina meilės santykius, atneša džiaugsmą ir pastovumą. Dovanojant begemoto statulėlę jus linkite tam žmogui meilės ir sėkmės santykiuose.
• Dramblys- šventasis Indijos gyvūnas, stiprus, geras, dosnus. Manoma, jeigu namie yra dramblių atvaizdų ar statulėlių, į tuos namus ateina sėkmė.
• Šuo- drąsos, pasiaukojimo ir teisingumo simbolis. Yra žinoma, kad daugelis šunų turi padidėjusį jautrumą, gali suprasti liūdesį, taip pat perspėti dėl artėjančių stichinių nelaimių. Rytuose šuo simbolizuoja namus, šeimą, stabilius santykius šeimoje, taip pat patikimą apsaugą.
• Ožka- švelnumo, jautrumo simbolis. Ji turi savigarbos jausmą ir nebijo kliūčių. Gynėja kuri turi aiškiaregės savybių ir intuiciją.
• Rupūžė- geranoriškumo, išminties, ilgaamžiškumo, valdžios, dvasinės ir materialinės gerovės simbolis.
• Vėžlys- išminties ir ilgaamžiškumo simbolis. Taip pat, namų, stabilumo ir klestėjimo simbolis.
• Drakonas- stiprios dvasios simbolis. Lobių ir paslapčių sargas, atstovauja neeilinę jėgą ir galią. Drakono atvaizdas išvaro piktąsias dvasias iš namų ir saugo juos.
• Gyvatė- atstovauja išmintį ir gyvybingumą. Moteriško grožio simbolis.
• Arklys- mąstymo greitis, vaizduotės ryškumas, talentingumas ir kūrybiškumas. Arklys tai lyg permainų vėjas, atnešantis į žmogaus gyvenimą tik geras permainas. Taip pat apsaugo gabius žmones: tapytojus, poetus ir muzikantus.
• Tigras- jėgos, drąsos, vyriškumo, bebaimiškumo, valdžios simbolis.

Įsisenėję žaidėjai nešiojo necukė kuris vaizdavo kaukolę arba gyvatę (taip pat buvo vaizduojami kartu) , kurie turėdavo prišaukti laimę.

• 
  Drakono netsuke
• 
  Gyvatės netsuke
• 
  Ožkos netsuke
• 
  Dievo Fukurokudziu netsuke
• 
  Tigro netsuke

Gaminimo medžiagos

Yra manoma visi necukė yra pagaminti iš dramblio kaulo, tačiau, tai yra netiesa. Necukė meistrai naudojo tokias medžiagas, kokios jiems buvo prieinamos. Daugiausia meistrų iš Edo, Osaka ar Kioto turėjo galimybę dirbti su dramblio kaulais, kitur buvo naudojama gausybė kitų medžiagų:

• Apie 100 rūšių medienos- vienos populiariausių medžiagų,
• Metalas- naudojamas kaip akcentas daugelyje necukė ir kagamibuta dangteliams,
• Hipopotamų dantys- šiandien naudojami vietoj dramblio kaulo,
• Medžio šaknys ( nuo šios medžiagos ir kilo necukė pavadinimas: „ Ne“- šaknis, „Tske“- pridėti)
• Šernų, lokių, tigrų iltys,
• Raganosių ragai,
• Orkų dantys,
• Elnių ragai,
• Gintaras,
• Bambukai,
• Koralai,
• Lakas,
• Porcelianas,
• Dramblio kaulai- viena populiariausių medžiagų,
• Nefritas,
• Vežlių kiautai,
• Kriauklės.

Dailiai išraižytus medinius necukė nešiojo smulkūs prekybininkai, amatininkai, valstiečiai. Geriausius darbus pagamintus iš dramblio kaulo, tai dažniausiai buvo labai kruopščiai išraižytos figūrėlės, galima buvo pamatyti tik ant turtingojo diržo.

Neįprastos medžiagos

Šalmuotasis kalao

• Šalmuotojo kalao snapas – Tai didelio paukščio gyvenančio Malajų pusiasalyje snapas. Ganėtinai brangi dekoratyvinė medžiaga, panaši į dramblio kaulą. Yra geltonos spalvos, šonai raudoni.
• Umimatsu – tankios tekstūros juodos spalvos koralas.
• Banginių kaulai – visi kaulai yra tuščiaviduriai. Poliruotas kaulas yra nepermatomas ir mažiau blizga, nei dramblio kaulas.
• Jūrų vėplio iltys – jūrų vėplio iltys siekia apie dviejų pėdų ilgį. Daugelis šimtmečių buvo plačiai drožinėjami kaip ir dramblio kaulai, ypač Japonijoje.

Medžiagų simbolika

Daugeliu atvejų, medžiaga ( ne tik tematika) turėjo simbolinę prasmę:

• Medis samšitas- ilgaamžiškumo simbolis . Jo mediena buvo labai vertinama, iš jos gamino amuletus ir kitus reikmenis ritualams.
• Dramblio kaulas- geranoriškumo, ilgaamžiškumo simbolika. Taip pat dramblio kaulas buvo naudojamas medicinoje.
• Vyšnios, beržai , slyvos taip pat turėjo simbolines reikšmes.

Gaminimo taisyklės

Paprastai, medis buvo nedažomas, tik kruopščiai poliruojamas. Meistrai siekdavo išryškinti natūralų šios medžiagos grožį, jos tekstūrą ir spalvą. Nesvarbu iš kokios medžiagos buvo gaminami necukė, jie turėjo būti lengvi ir nedidelio dydžio. Necukė turėjo būti lygus, tvirtas, be aštrių kampų ar briaunų. Skylė, per kuria buvo kišamas siūlas neturėjo sugadinti necukė grožio, todėl meistrai turėjo skylę įkomponuoti į skulptūrą. Šias sąlygas turėjo žinoti kiekvienas meistras ir privalėjo jų laikytis. Viska kita priklausė nuo kiekvieno kūrybinio individualumo, tai yra: tema, medžiagos ir t. t.

Klastotės ir prekyba

IX-XX amžiuje necukė pradedami eksportuoti. Tam labai didelę įtaką turėjo vis didėjantis kolekcininkų iš Vakarų vizitai Japonijoje. Dėl išpopuliarėjusio necukė kolekcionavimo , juos pradėjo masiškai padirbinėti. Necukė meistrai ar tikri žinovai gali be vargo atskirti masiškai gaminamus padirbinius, tačiau žmonėms kurie tik pradeda domėtis ar nesidomi visai – įžvelgti klastotę bus labai sudėtinga.

Pigios, štampuotos , bet tikslios kopijos yra parduodamos muziejų parduotuvėse iki 30 dolerių. Apdorotos šiuolaikinės kopijos dažnai vadinamos "Honkongo" necukė (gaminamos iš plastiko) gali būti parduotos už kelis šimtus dolerių. Taip pat yra labai geros XVIII- XIX amžiaus kūrinių šiuolaikinės kopijos, kurios yra gaminamos apgauti nepatyrusius klientus ir yra parduodamos už kelis tūkstančius dolerių. Galiausiai, yra XIX amžiaus pradžios necukė kopijos. Jos buvo gaminamos japonų, kad patenkintų paklausą gaunama iš Europos kolekcininkų. Tai yra geri meno kūriniai , bet vertė tarp šių kopijų ir originalų gali skirtis kelias dešimt kartų. Kolekcinių necukė kainos JAV aukcionuose svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių.

Tai nereiškia, kad nebėra meistrų kurie gamintų necukė, net šiais laikais dar egzistuoja meistrų kurie gamina necukė savo rankomis. Kartais tokių meistrų darbai kainuoja nuo 10,000 iki 100,000 dolerių, kartais ir dar daugiau.

Tikrus ar geros kokybės necukė galima įsigyti iš meno kūrinių prekeivių arba tam tikruose aukcionuose.

Kolekcijos

Vienas iš geriausių necukė kolekcijų galima pamatyti šiuose muziejuose:

• Los Andželo apygardos meno muziejuje (LACMA)
• Bostono dailės muziejuje
• Tokio nacionalinio meno muziejuje
• Britų muziejuje
• Viktorijos ir Alberto muziejuje, Londone

LACMA turi nuolatinę ekspoziciją, kurioje galima pamatyti 150 necukių. Kolekcijoje iš viso yra 600 necukių , kurie reguliariai eksponuojami parodoses. Daugelis kitų muziejų, įskaitant ir Metropoliteno muziejų Niujorke, Lurvo muziejų Paryžiuje ir Ermitažą Sankt Peterburge , taip pat turi necukių kolekcijas, tačiau paprastai yra eksponuojami tik keli vienu metu.

Kolekcininkų organizacija

1975 metais buvo įkurta Tarptautinė Necukė Draugija (International necukė Society (INS)). Šiuo metu ši draugija yra didžiausia tarptautinė organizacija tarp necukė kolekcininkų ir vienijanti juos 31 šalyje. INS bendradarbiauja su daugeliu Amerikos muziejų ir galerijomis, siekiant organizuoti reguliarias Japonijos miniatiūrinių skulptūrų parodas. Du kartus į metus INS organizuoja tarptautines konferencijas, kurios apima paskaitas ir seminarus- praktikas, kurias veda necukė ekspertai arba nevyriausybinės organizacijos. Taip pat ISN leidžia žurnalą „ Tarptautinė Necukė Draugija“ ( “International necukė Society Journal“).