Novorosija
- Kitos reikšmės – Novorosija (reikšmės).
Novorosija (rus. Новоро́ссия), kartais dar Naujoji Rusija – Rusijos imperijos istorinis regionas dabartinėje Ukrainos teritorijoje. Apėmė teritorijas į šiaurę nuo Juodosios jūros.
Sąvoka atsirado ir buvo naudojama XVIII a. pab. – XX a. pr. 1764 m., ruošiantis karui su Osmanų imperija, buvo įkurta Novorosijos gubernija iš pasienio regionų kartu su pietine Etmonato dalimi.[1] Ji vėliau išplėsta 1775 m. aneksavus Zaporožės Sečę. Vėliau tai buvo neoficiali gubernijų grupė, apėmusi dabartinės Ukrainos pietinę dalį ir Padniestrę. Atskirais laikotarpiais jai buvo priskiriamos ir Besarabija, Tauridė, Kubanės kraštas bei Čerkesija. Gamtiniu požiūriu išsidėstęs Juodosios jūros žemumos Ponto stepėse.
Regionas buvo Rusijos imperijos sudėtyje iki Vasario revoliucijos 1917 m., po kurios tapo trumpai gyvavusios Rusijos respublikos dalimi. 1918 m. didžioji regiono dalis įėjo į Ukrainos valstybę ir Ukrainos Sovietų Respubliką. 1918-1920 m. regioną kontroliavo Pietų Rusijoje veikęs antibolševikinis baltųjų judėjimas. Sovietams pasiekus pergalę pilietiniame kare regionas įėjo į Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką. Kraštą prijungus prie Ukrainos TSR šis pavadinimas nebebuvo naudojamas. Jį pakeitė terminas Pietų Ukraina.
Novorosijos kaip atskiro nuo Ukrainos regiono idėja buvo atgaivinta Karo Donbase metu separatistams įkūrus Novorosijos Federaciją.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Ponto stepės istorija.
Ponto stepės istorija |
Skitai |
Sarmatai |
Hunai, Vakarų tiurkai |
Bolgarai, Sabirai, Alanai |
Chazarų kaganatas (Chazarai) |
Pečenegai |
Kumanai (Kipčiakai) |
Aukso orda: |
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai |
Kazokai: |
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės |
Rusijos imperija (Novorosija) |
TSRS (Kalmukų ATSR) |
Ukraina, Rusijos Federacija |
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys |
Iki XIX a. regionas nebuvo apgyvendintas sėslių žemdirbių kultūros. Per Juodosios jūros žemumos stepes yra perėjusios visos klajoklių migracijos: hunai, avarai, madjarai, pečenegai, polovcai, mongolai-totoriai.
Modernioji regiono istorija prasidėjo nuo Aukso ordos žlugimo. Rytinę jos dalį užvaldė Krymo chanatas, o vakariniai regionai buvo padalinti tarp Moldavijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Vėliau visą Juodosios jūros pakrantę užvaldė Osmanų imperija. Apie XVI a. Krymo chanatas leido Ponto stepėje įsikurti iš Volgos regiono maskvėnų ir kalmukų išstumtai Nagajų ordai.
Didelis regionas į šiaurę nuo Juodosios jūros išliko menkai apgyvendintas ir buvo vadinamas Dykra (Loca deserta - apleista vieta lotyniškuose žemėlapiuose). Dykra apėmė dabartinės Ukrainos pietus, iš dalies ir dabartinę Rostovo sritį Rusijoje. Nuo XV a. retai gyvenama krašto šiaurinė dalis (Zaporožė) buvo apgyvendinama pabėgėlių iš Lenkijos karalystės, vadinamųjų kazokų, kurie buvo realiai nepriklausomi ir organizavosi į Zaporožės sečę. XVII a. juos į savo globą paėmė Rusija, tačiau toliau musulmoniškos stepės kolonizuoti ji nepradėjo. Iki XVIII a. šis regionas stipriai skyrėsi nuo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos valdomų teritorijų šiauriau. Jame vyravo islamas ir tiurkų kalbomis kalbančios tautos – nogajai bei Krymo totoriai.
Per XVIII-XIX a. pr. vykusius Rusijos-Osmanų imperijos karus Rusija palaipsniui įsitvirtino regione. Likvidavus Zaporožės Sečę ir 1783 m. aneksavus Krymą Rusija prisijungė visą regioną. 1764 m. Rusijos imperijoje įkurta Novorosijos gubernija. Pavadinimas atsirado pagal tuo metu laikmetyje vyravusią madą naujas valdas įvardinti, kaip „naująsias“, pavyzdžiui, Naujoji Anglija, Naujoji Prancūzija, Naujoji Ispanija. Gubernijos adminitraciniu centru tapo Šv.Elžbietos tvirtovė (dabartinis Kropyvnickis), turėjusi saugoti pietinį pasienį nuo Osmanų imperijos. Nuo 1765 m. administraciniu centru tapo Kremenčukas.[2][3]
Regione iki XIX a. vidurio įvyko vienas iš didžiausių istorijoje etninių valymų. Jo tikslas buvo išvalyti regioną nuo musulmonų, dėl ko tiurkiškai kalbantys klajokliai nogajai, taip pat sėslūs totoriai bei turkai buvo išvaromi iš krašto. Šio priverstinio egzodo metu dauguma tautų rinkosi migruoti į Turkiją. Jų likučiai buvo perkeliami į Užuralę arba (nogajų atveju) suvaromi į jiems skirtus rezervatus[reikalingas šaltinis]. XIX a. viduryje musulmonų krašte beveik nebeliko.
Administracija dosniai žemes dalino dvarininkams ir kolonistams. Čia kėlėsi atvykėliai iš Ukrainos, taip pat nedidelės kolonistų grupės atvyko iš Rusijos, Vokietijos ir Balkanų.[4] Persikėlėliai iš užsienio šalių - serbai, juodkalniečiai, vengrai - buvo skatinami subsidijomis.[5]
Nemažą dalį imigrantų sudarė ir žydai. Buvo ketinimų paversti žydus žemdirbiais ir į stepes prie Azovo jūros buvo kviečiami apsigyventi žydai. Kėlėsi rusai ir ukrainiečiai. Regionas buvo daugiakultūris. Po šių tautinių procesų, Naujojoje Rusijoje vyravo ukrainiečių (mažarusių) tapatybę turintys gyventojai. Antrieji pagal gausumą buvo rusai, koncentravęsi didžiuosiuose miestuose. XX amžiaus pradžioje charakteris apibūdintinas taip: kaime vyrauja mažarusiai (taip buvo vadinami ukrainiečiai) su kompaktiškomis kitataučių kolonijomis, miestuose – nėra aiškios daugumos.
Rusijoje nukariavimai buvo suvokiami kaip priartėjimas prie antikinio graikų pasaulio, Konstantinopolio, savotiškas bandymas atkurti Bizantijos imperiją. Toks suvokimas buvo sąlygotas beprasidedančios romantizmo epochos, Rusijos carai save pateikdavo kaip pravoslavų tikybos gynėjais, tad apgyvendinti kraštą buvo kviečiami graikai iš Osmanų imperijos. Buvo steigimai nauji miestai ar seni pervadinti graikiškais pavadinimais:
- 1777 – Stavropolis, gr. σταυρός – kryžius;
- 1778 – Chersonesas;
- 1779 – Mariupolis;
- 1781 – Olviopolis;
- 1783 – Simferopolis, gr. Συμφερού – nešantis naudą;
- 1784 – Sevastopolis, gr. Σεβαστός – didingasis, šlovingasis;
- 1792 – Tiraspolis, gr. Τύρας – Dniestras;
- 1795 – Ovidiopolis;
- 1804 – Feodosija, gr. Θεοδοσία – Dievo duota.
Visų miestų pavadinimuose esantis dalis -polis reiškia miestą graikų kalboje, πόλη. Buvusio Krymo chanato teritorija 1802 metais buvo pervadinta pagal antikinį įvardijimą kaip Tauridės gubernija.
Naujosios Rusijos regionas pradėtas administruoti kaip Novorosijos gubernija, kuri 1802 m. padalinta į tris gubernijas:
Į šią grupę neretai patekdavo ir Besarabijos gubernija bei Kubanės sritis. Iki 1874 m. trys gubernijos kartu su Besarabija buvo grupuojamos ir administraciškai – kaip Besarabijos ir Naujosios Rusijos generalgubernija.
Regiono ribos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Regionas buvo suvokiamas plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme apėmė teritorijas nuo Dunojaus iki Kaukazo, pavyzdžiui, miestas Novorosijskas pavadinimą įgijo nuo Naujosios Rusijos pavadinimo.
Siaurąja prasme apėmė tik tas gubernijas, kurios įėjo į oficialius teritorinius darinius kuriuose buvo naudojamas Naujosios Rusijos pavadinimas. Tokia prasme Naujosios Rusijos gubernija buvo įkurta 1764 metais, gubernijos centras – Kremenčugo miestas. Gubernijos ribos dažnai kito. 1775 metais gubernija buvo panaikinta.
Antrą kartą gubernija buvo įkurta 1796 metais. 1802 gubernija buvo vėl panaikinta ir padalinta į Chersono, Jekaterinoslavlis ir Tauridės gubernijas. 1822 metais gubernijos buvo apjungtos į Naujosios Rusijos – Besarabijos generalguberniją. Generalgubernija buvo panaikinta 1874 metais. Nors vėliau oficialiame šalies administraciniame dalijime terminas Naujoji Rusija nebebuvo vartojamas, iki 1917 metų terminas šnekamojoje kalboje, įstaigų pavadinime buvo plačiai paplitęs, pavyzdžiui, Odesos universitetas oficialiai vadinosi Naujosios Rusijos universitetu. Kartais buitinėje vartosenoje į Naujosios Rusijos sąvoką dar būdavo įtraukiama Besarabijos gubernija ir (rečiau) Dono kariuomenės sritis ir Kubanės guberniją. Tai nėra teisinga, klaida atsirado dėl dažnai trumpinamo pilno generalgubernatorijos (Naujosios Rusijos – Besarabijos) pavadinimo tiesiog kaip Naujosios Rusijos. Trumpinimas – be pagrindo, nes net pavadinime Besarabija yra lygiavertė sudedamoji dalis. Nei Dono kazokai, nei Kubanės kazokai oficialiai į Naujosios Rusijos sudėtį niekada neįėjo.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Magocsi, Paul R. "A History of Ukraine: The Land and Its Peoples," p. 284.
- ↑ Polonska-Vasylenko, Nataliya (1955). „The Settlement of the Southern Ukraine (1750-1775)“. p. 190. Nuoroda tikrinta 27 November 2020.
- ↑ „New Russian gubernia“. Encyclopedia of Ukraine. Nuoroda tikrinta 27 November 2020..
- ↑ Ukraine under direct imperial Russian rule In: Encyclopaedia Britannica
- ↑ Ivan Katchanovski; Zenon E. Kohut; Bohdan Y. Nebesio; Myroslav Yurkevich (21 June 2013). Historical Dictionary of Ukraine. Scarecrow Press. p. 392. ISBN 978-0-8108-7847-1. Nuoroda tikrinta 27 November 2020.