Nanaja
Nanaja (šum. 𒀭𒈾𒈾𒀀) – kūniškos meilės ir karo deivė Mesopotamijos mitologijoje. Artimai susijusi su Inana ir Ištare, kartais laikoma, kad tai vienas iš Ištarės vardų. Žinios apie Nanajos kultą siekia Trečiosios Ūro dinastijos laikus.[1] Uruke ši dievybė buvo garbinama drauge su dukterimi Kanisura bei Inana, jos sudarė tam tikrą deivių triadą. Vėliau garbinta ir Kiše (Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu). Vėlesniuose apeiginiuose tekstuose Nanaja – vienas iš Inanos (Ištarės) aspektų.[2] Tėvas – dangaus dievas Anu, brolis – Utu (kaip ir Inanos).[3]
Aptiktas himnas, kuriame teigiama, kad „tėvas Anu iškėlęs josios galvą tarp kitų deivių“.[1] Kitame himne, užrašytame šumerų ir akadų kalbomis, Nanaja teigia, jog jos „sunkios krūtys [yra] Dadumu“, o „barzda Babilone“, taip pat priduria: „ir vis tiek esu Nanaja“. Šiuo atveju užsimenama apie tai, kad Ištarė garbinta ir moteriškuoju, ir vyriškuoju pavidalu. Mitologiniuose tekstuose nėra sutinkama, tačiau Nanajos dažnai šaukiamasi vėlyvesniuose meilės užkalbėjimuose. Juose įvardijama dNa-na-a belet kuzbu („Nanaja, kūniškojo patrauklumo deivė“).[3]
I tūkst. pr. m. e. imta tapatinti su Tašmetu (rašto dievo ir Borsipos miesto globėjo Nabu žmona). Strabonas Borsipą įvardijo Artemidės ir Apolono miestu, greičiausiai tai rodo Borsipą buvus Nanajos-Tašmetu ir Nabu miestu. Helenizmo laikais Nanajos kultas išplito už Mesopotamijos ribų – sutinkamas Sirijoje ir Irane. Irane šis kultas išsilaikė iki Sasanidų laikų.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Мифы народов мира. Нанайя , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 134. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ 3,0 3,1 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 125. ISBN 9781134641024.
