Max Pechstein
| Maksas Pechšteinas vok. Max Pechstein | |
|---|---|
_Pechstein,_(Johannes%3F)_Stroux,_Kraus,_Benedik,_Lederer.jpg)
| |
| M. Pechšteinas 1946 m. | |
| Gimė | 1881 m. gruodžio 31 d. Cvikau |
| Mirė | 1955 m. birželio 29 d. (73 metai) Berlynas |
| Tautybė | Vokietis |
| Veikla | Dailininkas |
| Sritis | Ekspresionizmas |
 Vikiteka |
Max Pechstein |
Maksas Pechšteinas (vok. Max Pechstein, 1881 m. gruodžio 31 d., Cvikau – 1955 m. birželio 29 d., Berlynas) – XX a. Vokietijos tapytojas ir grafikas. Ekspresionizmo meno srovės atstovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Maksas Pechšteinas gimė 1881 m. gruodžio 31 d. Cvikau. Jis buvo antras iš septynių tekstilės fabriko darbuotojo Franz Hermann ir sodietės Lina Richter vaikų.[1] Su daile susipažinti jam padėjo dėdė, tapytojas mėgėjas.[2] 1896−1900 m. M. Pechšteinas mokėsi ir dirbo vietos dažymo ir dekoravimo įmonėje.[3] 1900 m. įstojo mokytis į Menų ir amatų mokyklą Dresdene. 1903−1906 m. studijavo Dresdeno akademijoje pas prof. Otto Gußmann. 1906 m. M. Pechšteinas sutiko Eriką Hekelį, kuris supažindino jį su „Tilto“ grupės nariais, dailininkais ekspresionistais. Iki to laiko M. Pechšteinas tapė impresionistiniu stiliumi. Susipažinęs su grupės ir A. Matiso kūriniais pradėjo naudoti laisvesnius potėpius, nemaišytas grynas spalvas. Tikriausiai buvo įtakotas Van Gogo.[4] 1907 m. vasarą M. Pechšteinas praleido su E. L. Kirchneriu Gopelne, Saksonijos kalnuose.
Su akademijos rėmimu M. Pechšteinas keliavo į Italiją, tačiau nutraukė viešnagę po trijų mėnesių ir išvyko į Paryžių, kur praleido 9 mėnesius, susipažino su avangardine tų laikų daile. Grįžęs į Vokietiją apsigyveno Berlyne. Kartu tapė su E. Hekeliu ir E. L. Kirchneriu prie Moricburgo ežerų netoli Dresdeno. M. Pechšteinas atrado puikią tapybos vietą Nidoje prie Baltijos jūros (dabar Lietuva), kur kūrė ramioje aplinkoje, toli nuo civilizacijos. Jis su kitais tapytojais įkūrė Naująją Berlyno secesiją ir bandė su E. L. Kirchneriu įkurti Šiuolaikinės tapybos studijų institutą (MUIM-Institut). M. Pechšteinui sekėsi pardavinėti paveikslus, jis gaudavo pasiturinčiųjų namų dekoravimo užsakymų. 1912 m. M. Pechšteinas paliko „Tilto“ grupę, tikriausiai dėl to, kad priklausymas jai varžė laisvę rengti personalines parodas, arba buvo pašalintas, nes eksponavo Naujosios Berlyno secesijos parodose.
1914 m. M. Pechšteinas keliavo į Palau salas Ramiojo vandenyno pietuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui grįžo į Vokietiją. Tarnavo kariuomenėje, dalyvavo mūšiuose Vakarų fronte prie Somos. Po karo padėjo įsteigti Novembergruppe, kairiųjų socialistų, politiškai aktyvių menininkų organizaciją. M. Pechšteinas buvo populiaresnis nei kiti vokiečių ekspresionistai. 1922 m. jis gavo profesoriaus vietą Berlyno akademijoje, kurią prarado 1933 m. Vokietijoje įsigalėjus nacistams. M. Pechšteino kūryba buvo priskirta „degeneraciniam menui“, 326 jo kūriniai buvo konfiskuoti ir pašalinti iš muziejų. Šešetas jų buvo eksponuoti nacistų suorganizuotoje „degeneracinio meno“ parodoje 1937 m. Miunchene. Šiuo laikotarpiu M. Pechšteinas gyveno Pomeranijos kaimo vietovėse ir tik po antrojo pasaulinio karo buvo reabilituotas Vokietijoje, įvertintas daugeliu apdovanojimų už savo kūrybą. Maksas Pechšteinas mirė 1955 m. birželio 29 d. Berlyne. Jis geriausiai žinomas dėl aktų ir peizažų tapybos. Vėlyvieji jo kūriniai tapo labiau sustabarėjusių formų, nei ankstyvieji. Jis sukūrė daugiau nei 900 grafikos kūrinių.[5] Yra sukūręs mozaikų, vitražų.
Kūrinių galerijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- M. Pechšteino kūriniai Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus svetainėje
- wikiart.org
- the-athenaeum.org
- artnet.com
- artsy.net
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bernhard Fulda, Aya Soika. Max Pechstein: The Rise and Fall of Expressionism. Walter de Gruyter, 2013, p. 1
- ↑ Bernhard Fulda, Aya Soika. Max Pechstein: The Rise and Fall of Expressionism. Walter de Gruyter, 2013, p. 6
- ↑ Bernhard Fulda, Aya Soika. Max Pechstein: The Rise and Fall of Expressionism. Walter de Gruyter, 2013, p. 8
- ↑ Bernhard Fulda, Aya Soika. Max Pechstein: The Rise and Fall of Expressionism. Walter de Gruyter, 2013, p. 26
- ↑ moma.org
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Encyclopaedia Britannica
- bruecke-museum.de Archyvuota kopija 2015-09-01 iš Wayback Machine projekto.