Lytiniai hormonai

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Estradiolis

Testosteronas

Lytiniai hormonai – hormonai (biologiškai aktyvūs junginiai), kurie skatina lytinės liaukos, antinksčių žievės ir placentos gamybą.

Hormonų tipai

Lytinius hormonus galima išskirti į dvi pagrindines klases: androgenai (vyriškieji) ir estrogenai (moteriškieji), žmonių organizuose svarbiausi iš jų yra testosteronas ir estradiolis atitinkamai. Dar galima išskirti progestagenus kaip trečią tipą. Progesteronas yra vienintelis progestagenas natūraliai sutinkamas žmonių organizme.

• androgenai:
  • testosteronas
  • androstendionas
  • dihidrotestosteronas
  • dehidroepiandrosteronas (sutrumpintai: DHEA)
  • anaboliniai hormonai (sutrumpintai: anabolikai)

• estrogenai:
  • estradiolis
  • dietilstilbestrolis (sutrumpintai: DES)

• progestagenai:
  • progesteronas
  • progestinai

Funkcijos

Jie stimuliuoja ir reguliuoja lytinę diferenciaciją ankstyvose nėštumo stadijose, pirminių ir antrinių lytinių požymių susidarymą, lytinių organų veiklą, specifinį, su lytimi susijusį elgesį, taip pat turi įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Pagal biologinį poveikį skirstomi į androgenus, estrogenus ir gestagenus. Kadangi tai steroidiniai hormonai, jie gaminami iš cholesterino. Sėklidėse daugiausia gaminamas testosteronas, o kiaušidėse – taip pat testosteronas, kuris bręstančio folikulo ląstelėse paverčiamas estrogenais. Geltonkūnis daugiausia gamina moteriškąjį lytinį hormoną progesteroną. Lytinių hormonų biosintezę reguliuoja hipofizės gonadotropiniai hormonai.

Pagrindinis sėklidžių ir kiaušidžių steroidinių ląstelių stimuliatorius yra liuteinizuojantis hormonas. Šiame procese taip pat būtinai turi dalyvauti ir folikulinas, kadangi tik normaliai vystantis folikului, vykstant ovuliacijai ir susiformuojant geltonkūniui kiaušidės tinkamai atlieka savo endokrininę funkciją. Esant folikulo subrendimo sutrikimams ir nesant ovuliacijos, kiaušidės nepakankamai testosterono paverčia estrogenais. Kai nėra ovuliacijos, geltonkūnis nesusidaro ir organizme stinga progesterono. Savo ruožtu antinksčiai irgi gamina lytinius hormonus, tačiau nedideliais kiekiais, ir daugiausia – androgenus. Nėštumo metu motinos ir vaisiaus organizmai reikalingus hormonus gauna iš placentos.

Biologinis poveikis

Lytinių hormonų biologinis poveikis remiasi tuo, kad organai, į kuriuos turi patekti hormonai (organai – taikiniai) turi specifinius receptorius, kurie užtikrina hormonų pernešimą į audinio ląsteles. Androgenų organai – taikiniai yra vyro lytiniai organai, plaukų folikulai (šie hormonai sąlygoja vyriško tipo plaukuotumą), raumeninis audinys, o estrogenų ir gestagenų taikiniai – moters lytiniai organai ir pieno liaukos. Ypatingas vaidmuo reguliujant lytinę funkciją tenka pogumburio ląstelėse esantiems lytinių hormonų receptoriams.

Nuo lytinių hormonų koncentracijos kraujyje, kuris pasiekia pogumburį, priklauso tai, kiek pogumburio ląstelės gamina hormono gonadoliberino. Esant mažoms lytinių hormonų koncentracijoms, gonadoliberino biosintezė sustiprėja ir atitinkamai padidėja gonadotropinių hormonų gamyba, kurie skatina ląstelių lytinėse liaukose veiklą, kurios yra atsakingos už lytinių hormonų sintezę. Esant didelėms lytinių hormonų koncentracijoms kraujyje, gonadoliberino gamyba slopinama ir gonadotropinių hormonų sumažėja. Šitaip yra palaikoma lytinių hormonų homeostazė.

Taikymas medicinoje

Medicinoje lytiniai hormonai yra naudojami kai kuriems susirgimams gydyti, kaip pakaitinė terapija, vėžinių susirgimų atvejais, kontraceptinėse medžiagose, gydant įvairius lytinius sutrikimus, taip pat – diagnostikai.