Luis Sepúlveda
| Luisas Sepulveda | |
|---|---|
| |
| Luisas Sepulveda 2009 m. | |
| Visas vardas | Luis Sepúlveda Calfucura |
| Gimė | 1949 m. spalio 4 d. Ovaljė, Čilė |
| Mirė | 2020 m. balandžio 16 d. (70 metų) Ovjedas, Astūrija, Ispanija |
| Tautybė | čilietis |
| Tėvai | Luis Sepúlveda, Irma Calfucura |
| Sutuoktinis (-ė) | Carmen Yáñez |
| Vaikai | Carlos Lenin, Paulina, Sebastián, Amadeus, Max, León |
| Veikla | rašytojas, scenaristas, žurnalistas |
| Alma mater | Čilės nacionalinis universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Tigre Juan premija (1988 m.) | |
Luisas Sepulveda Kalfukura (Luis Sepúlveda Calfucura; 1949 m. spalio 4 d. – 2020 m. balandžio 16 d.) – Čilės rašytojas, scenaristas ir žurnalistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Čilės komunistų partijos kovotojo Chosė Sepulvedos ir mapučės Irmos Kalkufuros šeimoje. Baigė teatro studijas Čilės nacionaliniame universitete. Dirbo prezidento Salvadoro Aljendės administracijoje, o po 1973 m. karinio perversmo buvo įkalintas. Po 2,5 metų praleistų kalėjime pervestas į namų areštą. Vėliau paspruko iš arešto, sudarė pogrindinę teatro trupę, bet vėl buvo pagautas ir įkalintas. 1977 m. išleistas, pasitraukė iš Čilės, apsistojo Ekvadore, kur vadovavo Alliance Française teatrui, dalyvavo ekspedicijoje pas šuarų indėnus.
1979 m. prisidėjo prie revoliucinių jėgų Nikaragvos pilietiniame kare, o po pergalės pasitraukė į Vokietiją (Hamburgą). Ten įsidarbino žurnalistu, rengė reportažus iš Lotynų Amerikos, Afrikos. Heidelbergo universitete baigė komunikacijos mokslų magistrantūrą. 1982–1987 m. dirbo „Greenpeace“ organizacijos laive.
2020 m., gyvendamas Astūrijoje, susirgo COVID-19 ir po viruso sukeltų komplikacijų mirė.[1]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašė įvairaus pobūdžio literatūrą – daugiausia politinę kritiką, taip pat romanus. Vėliau ėmėsi vaikų literatūros. Luiso Sepulvedos apysaka-pasaka „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“, laikoma žanro klasika. Tai knyga ir apie valią, pasiryžimą, psichologinį brendimą.[2] Sepulveda taip pat režisavo bei rašė scenarijus keletui filmų (Vivir a los 17, 1986 m., Tierra del fuego, 2000 m., Nowhere, 2002 m., Coração verde, 2002 m.).
Apdovanotas Čilės, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos literatūrinėmis premijomis.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žymesni kūriniai:
- Kelionės dienoraštis (Cuaderno de viaje, 1986 m.)
- Senis, kuris mėgo skaityti meilės romanus (Un viejo que leía novelas de amor, 1989 m. – liet. vertimas 2008 m.),
- Nesutarimas anapus laiko (Desencuentro al otro lado del tiempo, 1990 m.)
- Pasaulio pabaigos pasaulis (Mundo del fin del mundo, 1996 m.)
- Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti (istoria de una gaviota y del gato que le enseñó a volar, 1996 m. – liet. vertimas Irena Plaušinaitytė, 2008 m.),
- Paraštinės istorijos (Historias marginales, 2000 m.)
- Šešėlis, iš kurio išėjome (La sombra de lo que fuimos, 2009 m.)
- Makso, Mikso ir Mekso istorija (Historia de Max, de Mix y de Mex, 2012 m.)
- Istorija apie šunį vardu „Ištikimas“ (Historia de un Perro llamado Leal, 2016 m.)
- Istorija apie sraigę, kuri suprato lėtumo naudą (Historia de un caracol que descubrió la importancia de la lentitud, 2018 m.)