Likimo ironija, arba po pirties
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Likimo ironija, arba po pirties | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Likimo ironija, arba po pirties |
| Kilmės šalis | TSRS  |
| Režisierius | Eldaras Riazanovas |
| Scenaristas (-ai) | Emilis Braginskis |
| Vaidina | Andrejus Miagkovas Barbara Brylska Jurijus Jakovlevas |
| Metai | 1975 |
| Žanras | Romantinė komedija |
| Trukmė | 184 min. |
| Kalba | rusų k. |
Likimo ironija, arba po pirties (rus. Ирония судьбы, или С лёгким паром!) – tarybinė komedija–drama, režisuota Eldaro Riazanovo (Эльдар Рязанов), pastatyta pagal Emilio Braginskio (Эмиль Брагинский) scenarijų ir Riazanovo 1975 metais nufilmuota Mosfilm studijoje. Filmas tradiciškai rodomas Rusijoje ir kitose posovietinėse šalyse kiekvienų metų Naujųjų metų išvakarėse per televiziją. Daug filmo frazių tapo labai populiariomis.
Didžioji filmo siužeto dalis ironiškai pašiepia Brežnevo eros architektūros skurdumą.
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Keli buvę klasiokai Maskvoje kaip ir kiekvienus metus susirenka į pirtį atšvęsti Naujųjų metų. Visi jie smarkiai prisigeria ir du iš jų (tarp jų ir pagrindinis veikėjas Ženia – Andrejus Miagkovas) praranda sąmonę. Likę du prisimena, kad kažkuris iš jų turėjo skristi į Leningradą, bet neprisimena kuris. Išmąstę, kad turi skristi Ženia (iš tikro turėjo skristi kitas sąmonę praradęs vyriškis – Pavlikas), įsodina jį į lėktuvą. Leningrado oro uoste atsibudęs Ženia mano, kad vis dar tebėra Maskvoje. Įsėdęs į taksi, jis vairuotojui pasako savo namų adresą. Leningrade tokio pat pavadinimo gatvėje stovi tokio pat numerio namas, todėl taksistas jį ten ir nuveža. Ženia liftu pakyla į aukštą, kuriame gyvena Maskvoje ir savo raktu atsirakino buto, kurio numeris sutampa su jo buto numeriu, duris. Įėjęs jis, vis dar galvodamas, kad yra savo bute Maskvoje, atsigula ant lovos ir užmiega.
Grįžta buto šeimininkė Nadia. Radusi nepažįstamą vyrą, gulintį jos lovoje, bando jį išvaryti lauk. Šis neprisiduoda varomas ir pats gena lauk Nadią, neva ji įsibrovė į jo butą. Nadia varo svečią lauk, o jis vien tik pyksta, kad šioji perstumdė jo baldus ir pakeitė daiktus. Galiausiai Ženia parodo savo pasą jai, o ši perskaičiusi be žodžių parado jam savąjį. Ženia supranta, kad jis buvo neteisus.
Tuo tarpu grįžta Nadios mylimasis Ipolitas. Šis supyksta radęs savo merginą su nepažįstamu vyriškiu. Ipolitas išvaro Ženią, bet šis vėliau grįžta, prašydamas paskolinti pinigų lėktuvo bilietui. Kadangi pirmas lėktuvas į Maskvą išskrenda tik ryte, tai Ženia, Nadiai leidus, pasilieka jos bute. Po truputį tarp šių veikėjų įsižiebia meilė.