Lietuvos valstybės susidarymas

2007 m. proginė aukso 100 litų vertės moneta su teksto iš „Kvedlinburgo analų“ fragmentu reverse

Lietuvos valstybės susidarymas – Lietuvos istorijos laikotarpis tarp 1219 ir 1295 m. XIII a. pradžioje baigiasi Lietuvos priešistorė, ji pradedama minėti kronikose, sutartyse ir kituose rašytiniuose šaltiniuose. 1219 m. dvidešimt vienas lietuvių kunigaikštis pasirašė taikos sutartį su Voluine. Tai laikoma pirmu tvirtu įrodymu, kad buvo prasidėjęs baltų genčių vienijimosi procesas.^[1]

XIII a. laikomas Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpiu nuo XIX a. pab., tačiau dabar vis daugiau lietuvių istorikų jį linksta paankstinti bent dviem šimtmečiais; kai kurie tyrinėtojai (Tomas Baranauskas ir kt.) dargi siūlo „Lietuvos valstybės siauresne prasme“, t. y. Lietuvos kunigaikštystės susidarymą griežčiau skirti nuo Lietuvos didvalstybės, t. y. LDK susidarymo.

Pirmieji Lietuvos paminėjimai

Lietuva pirmą kartą paminėta keliuose Saksonijos šaltiniuose, pasakojančiuose apie Šv. Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos (ar Lietuvos, Prūsijos ir Rusios) pasienyje 1009 m.

XI a. žinių apie Lietuvą atsiranda ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė (dauguma istorikų šio „rusėnų jungo“ istoriškumo neneigia, tačiau mano, kad jis buvęs trumpalaikis arba nereguliarus).

Pirmieji Lietuvos kunigaikščiai

Mitologinė Lietuvos metraščių tradicija išvardija lietuvių kunigaikščius nuo I a., pradedant legendiniu Palemonu. Lietuvių kunigaikščių vardai rašytiniuose šaltiniuose žinomi tik nuo XIII a.

XII a. pab.-XIII a. atsiranda vadai. Pradeda formuotis trečias luomas – kunigaikščiai. Kunigaikščių sluoksnis susidaro Lietuvoje ir Žemaitijoje, tačiau jo nėra Prūsijoje, nors pastaroji ūkiniu požiūriu nesiskyrė. Aktyviausiai šie procesai vyksta pietryčių Aukštaitijoje. Ten gyvenantys aukštaičiai buvo labai kariškai aktyvūs. Plėšimas ženkliai prisideda prie ūkinės veiklos aktyvinimo. Feodas buvo nedidelis, jame buvo laisvųjų žmonių perteklius. Iš draugų ir šeimynykščių susidaro kariaunos.

Pirmieji kunigaikščiai paminėti H. Latvio kronikoje. Tai 1205 m. Rygą puolęs ir vėliau žuvęs Žvelgaitis (Svelgatas). 1213 m. į nelaisvę buvo paimtas ir ten nusižudė kunigaikštis Dangerutis (Daugirutis). 1214 m. žuvo Steksys (Stakys, Stekšys, Steksė), 1218 m. ligos patale žuvęs Mindaugo tėvas Rimgaudas. (H)ipatijaus kronikoje atpasakota 1219 m. lietuvių kunigaikščių ir Haličo-Volynės taikos sutartis yra plačiausias lietuvių kunigaikščių katalogas. Valsčių kunigaikščių nebuvo labai daug – baltų žemės jų būta keleto šimtų. Susikūrus valstybei, kai į karo žygius buvo sutelkiama nemaža dalis tokių kunigaikščių, žymesnių pralaimėjimų metu jų žūdavo nuo kelių iki kelių dešimčių. 1234 m. Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių, 1245 m. mūšyje su naugardiečiais žuvo daugiau nei 8 lietuvių kunigaikščiai, 1286 m. kryžiuočiai Lietuvoje išžudė net 70 „karaliukų“. Tai įvyko „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ vestuvių puotos metu – kronistas pažymi, kad į šias vestuves buvo susirinkę beveik visi Lietuvos kilmingieji. Pagal tai gali spręsti, kad XIII a. Lietuvoje kunigaikščių buvo tiek, kiek ir valsčių.

Pirmuoju didžiuoju kunigaikščiu tradiciškai laikomas Mindaugas, kuris laikomas ir Lietuvos valstybės įkūrėju.

LDK-Haličo sutartis

Iš vad. Volynės metraščio Chlebnikovo nuorašo, t. y. tekstologinės analizės požiūriu archaiškiausio Volynės metraščio varianto galima spręsti, kad daugybę istorikų ginčų sukėlusi 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutartis buvo sudaryta vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ ir keliolikos jam pavaldžių sritinių kunigaikščių vardu; tuo tarpu kitas, ne toks archajiškas (o todėl mažiau vertingas kaip istorinis šaltinis) Volynės metraščio Hipatijaus nuorašas tarsi leidžia manyti, kad minėtą sutartį su Haličo-valstybe iš Lietuvos pusės sudarė keli „vyriausieji kunigaikščiai“ bei keliolika jų sąjungininkų. Dalis lietuvių istorikų (E. Gudavičius ir jo sekėjai) šią Hipatijaus nuorašo suponuojamą aplinkybę laiko pakankamu įrodymu, kad 1219 m. jau buvo susiformavusi (hipotetinė) lietuvių žemių konfederacija, bet esą dar nebuvo Lietuvos valstybės. Tarp 1219 m. sutarties signatarų minimas ir Mindaugas,- pasak E. Gudavičiaus mokyklos atstovų, būtent jis ir sukūrė Lietuvos valstybę, suvienijęs keletą hipotetinių lietuvių „žemių“ (savotiškų „minivalstybių“).

LDK ir riterių ordinai

XI-XII a. kryžiaus karuose aktyviai dalyvavę riterių ordinai XII a. II pusėje patyrė keletą lemtingų pralaimėjimų musulmonams. Katalikų bažnyčios karinės vienuolijos buvo priverstos trauktis į Europą. Pavaldžių Romos popiežiui vienuolijų (Teutonų, Šv. Jono ir kt.) karinės misijos buvo nukreiptos į Rytų Europą. Pirmiausia buvo užimti pagrindiniai prekybiniai keliai – Dauguvos, Vyslos ir Nemuno (Klaipėda) upių žiotyse, pastatytos pilys. Sulaukusios visos Vakarų Europos finansinės – karinės paramos šios vienuolijos sėkmingai įsitvirtino okupuotose baltų žemėse (net iki XX a.).

Pirmasis katalikų bažnyčios karinis ordinas įkurtas baltų žemėse buvo Livonijos ordinas (Kristaus karinė vienuolija) – 1202 m. Tačiau katalikų bažnyčios vienuolijas lydėjusi sėkmė okupuojant prūsų ir latvių žemes baigėsi Lietuvoje – 1236 m. Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta žemaičių ir kuršių karių Saulės mūšyje. 1251 m., siekdamas stiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos mėn. Mindaugo krikšto ir karūnacijos sumanymą padėjo įgyvendinti tuometinis Livonijos ordino magistras Andrius fon Štirlandas, o Mindaugo misijai pas Inocentą IV vadovavo Parbus. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Andrius Štirlandas parūpino Mindaugui ir karalienei, jo žmonai Mortai, Rygoje pagamintas karūnas. Vėliau, apie 1261 m., Mindaugas nuo krikščionybės atsimetė. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius krikščionis.

Po Mindaugo nužudymo 1263 m. valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus žuvo, atsisakė valdžios ar buvo išvyti net trys didieji kunigaikščiai. Suirutė baigėsi tik 1269 m., LDK tapus buvusiam Sūduvos kunigaikščiui Traideniui.

Šaltiniai

↑ Jakštas, Juozas (1984). „Beginning of the State“. In Albertas Gerutis (red.). Lithuania: 700 Years. translated by Algirdas Budreckis (6th leid.). New York: Manyland Books. pp. 45–50. ISBN 0-87141-028-1.

Literatūra

Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius: Vaga, 2000, 317, [3] p. – ISBN 5-415-01495-0
Gudavičius, Edvardas. Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998, 356, [4] p. – ISBN 9986-34-020-9
Ivinskis, Zenonas. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius: Mokslas, 1991, 428, [2] p. – ISBN 5-420-00704-5
Pašuta, Vladimiras. Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius: Mintis, 1971, 423, [1] p.
Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius: Vaga, 2001, 471, [1] p. – ISBN 5-415-01498-5

[gerutis-1] Jakštas, Juozas (1984). „Beginning of the State“. In Albertas Gerutis (red.). Lithuania: 700 Years. translated by Algirdas Budreckis (6th leid.). New York: Manyland Books. pp. 45–50. ISBN 0-87141-028-1.

[1]