Leksikologija
Leksikologija (gr. leksikos „priklausantis žodžiui“ logos „mokslas“) – kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką).
Terminas leksikologija atsirado apie 1820 m., nors leksikologija buvo užsiiminėjama ir anksčiau.
Leksikologija tyrinėja kalbos leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai. Leksikos objektas yra žodis. Ji tyrinėja žodžius reikšmės, kilmės, vartojimo sferų, raidos ir stilistiniu požiūriu.
Leksikologijos atšakos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bendroji leksikologija – leksikologija, tirianti įvairių kalbų žodyno reiškinius, sprendžianti problemas, bendras visų kalbų leksikai.
- Specialioji leksikologija – leksikologija, nagrinėjanti vienos kurios nors kalbos leksiką.
- Lyginamoji leksikologija – tirianti įvairių kalbų leksikos bendrumus ir skirtumus.
- Kompiuterinė leksikologija užsiima kompiuteriniais žodynų ir jų turinio tyrimais.
Atskiros leksikologijos atšakos yra etimologija ir onomastika. Etimologija aiškina žodžių kilmę (tų, kurių kilmė sinchroniškai nėra aiški). Etimologui svarbu nustatyti, kokia buvo pradinė žodžio forma ir pirmykštė jo reikšmė. Onomastika tiria asmenvardžius, vietovardžius ir kitus tikrinius vardus.
Prie leksikologijos šliejasi frazeologija, tirianti pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, vadinamuosius frazeologizmus, kurių reikšmė nutolusi nuo juos sudarančių žodžių reikšmės, pvz.: dėti į akį „miegoti“, išlindo yla iš maišo „paaiškėjo apgaulė, blogas darbas“.
Leksikologijai artima sritis yra leksikografija – žodynų sudarinėjimo teorija ir praktika.
Žodžių skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal kilmę žodžiai skirstomi į savuosius žodžius ir skolinius. Savieji žodžiai, arba veldiniai, sudaro seniausią kalbos žodyno klodą. Lietuvių kalboje dalis veldinių paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės laikų, pvz.: akis, brolis, motina, trys. Skoliniai – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai ar kitokie kalbos elementai: priešdėliai, priesagos, žodžių junginiai.
Žodžiai, padaryti iš kitų – pamatinių – žodžių, yra dariniai pvz.: degalinė (: degalai), kepinys (: kepti), pastogė (: po stogu). Juos tiria žodžių daryba.
Pagal reikšmę žodžiai gali būti homonimai – vienodai skambantys, bet turintys skirtingą reikšmę, pvz.: kasa (plaukų) ir kasa (banko); sinonimai – vienodą arba artimą reikšmę turintys žodžiai, pvz.: kiškis ir zuikis; antonimai – priešingos reikšmės žodžiai, pvz.: diena – naktis, juodas – baltas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. V., 1980.
- Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990.