Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Koločino kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal Koločino gyvenvietę ir piliakalnį (Rečicos rajonas, Gomelio sritis, Baltarusija), ją išskyrė E. Simonovičius.
Koločino kultūra V a. – VIII a. buvo paplitusi Seimo ir Desnos baseinuose ir Aukštutinėje Padnieprėje. Koločino kultūra susiklostė iš Kijevo kultūros ir Zarubincų kultūros, veikiant baltiškoms kultūroms (pagal V. Baraną).
Koločino kultūrai būdingi piliakalniai slėptuvės su stulpinės konstrukcijos pastatais. Prie jų žmonės kūrė neįtvirtintas gyvenvietes, statė keturkampes pusiau žemines su akmeninėmis krosnimis. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste – rasta pjautuvų, noragų, lipdytos keramikos, gyvulių kaulų. Keramika – tulpės formos. Mirusiuosius laidojo sudegintus, urnose ir be jų, kapinynuose (Lebiažis, Kniaževas, Kartamiševas) ir pilkapynuose (aptikta Gomelio srityje).
Daugelio archeologų (Aleksejus Mitrofanovas, Irina Rusanova, Valentinas Sedovas) Koločino kultūra laikoma baltiška, kai kurie (Piotras Tretjakovas) priskiria slavams.[1]
Koločino kultūrą jos regione pakeitė Volyncevo kultūra, kurioje formavosi senovės rytų slavų gentis severianai.
- Русанова И. П. Славянские древности VI–IX вв. между Днепром и Западным Бугом. – М.: 1973.
| Slavų geležies amžiaus archeologinės kultūros |
|---|
| | Iki V a. | |  | | | Nuo V a. | | | | Klaustukai žymi mišrias kultūras, arba dėl kurių slaviškumo abejojama |
|
