Kluonas

Baltosios Vokės dvaro kluonas 2011 m.

Aukštaitiškas kluonas. Salos II

Kluonas – ūkio pastatas nupjautiems javams laikyti ir kulti. Būdingas Europos žemdirbių senovės sodyboms.

Istorija

Lietuvoje kluonas minimas nuo XVI amžiaus. Buvo mediniai, stačiakampio plano. Žemaitijoje kluono plotis buvo 7–9, ilgis 12–30, aukštis 6–9 m, Aukštaitijoje – plotis 7–14, ilgis 10–25, aukštis 5–9 m. Kluono sienos dažniausiai iš lentų, kalamų nedideliais tarpeliais, rečiau iš apvalių rąstų, stogas – šiaudų, keturšlaitis arba dvišlaitis, su gegnėmis. Stovėjo atokiau nuo kitų trobesių.

XIX a. antroje pusėje ir XX a. pr. buvo statomi 4 tipų kluonai. Šiaurinėje ir Vidurio Aukštaitijoje statytas ilgas, stačiakampio plano kluonas su priekluoniu, stogas – gegninės konstrukcijos keturšlaitis ar dvišlaitis, sienos – žemos, įvažiavimas iš šono, viduje skersai pastato buvo plūkto molio laitas, vadinamas grendymu arba klojimu, spragilais kuliamiems javams pakloti, galuose – šalinės javams, šiaudams, šienui laikyti, pelams supilti. Rytų Aukštaitijos kluonas – trumpas ir platus, stačiakampio plano, su išilginėmis šalinėmis, durimis iš galo ir sudėtinga pėdine konstrukcija aukštam stogui laikyti. Žemaitijai būdingas ilgas, siauras, kartais L raidės pavidalo kluonas, dažniausiai su jauja, peludėmis, keturšlaičiu stogu su gegnėmis, su vienu ar dviem įvažiavimais iš šono. Kartais prie vienų durų būdavo pristatomas stulpais paremtas priekluonis su trišlaičiu ar dvišlaičiu stogu. Užnemunės kluonas – stačiakampio plano, aukštomis sienomis, su skersinėmis šalinėmis, kai kada su padanga, pašiūre, maniežine. Stogas – gegninės konstrukcijos, pusvalminis, nuo XX a. stogas dengtas skiedromis arba stiegėmis, durys viename šone vienerios ar dvejos arba abiejuose šonuose dvejos, vienerios priešais kitas. Visų tipų kluonai turi dideles pastoges padargams, malkoms ir kitiems reikmenims laikyti. Prie kluono įrengiama aikštelė – kluoniena, kai kur t. p. vadinama kluonu.