Pereiti prie turinio

Kinijos muzika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Klausomasi cinio muzikos“, aut. Džao Dzi, XI a.

Kinijos regiono muzikinės kultūros ištakos siekia Džou dinastijos laikus (XII–III a. pr. m. e.) Nemažai tradicinės Kinijos muzikos aspektų išlikę ir šiandien, tačiau muzika Kinijos regione įgavo ir daug naujų formų.

Pasak legendų, Ling Lunas (kin.: 伶倫 arba 泠倫) pagamino pirmuosius bambukinius skudučius, kuriuos suderino pagal feniksų porelės balsus. Legendinis imperatorius Huangdi įsakė išlieti varpus, kurie derėtų su šiomis fleitomis.

Konfucianistai muziką laikė svarbiausiu menu, per kurį galima mokyti ir valdyti žmones. Buvo svarbu, kad muzika, ypač ritualinė, būtų tinkama. Imperatoriai inicijuodavo liaudies dainų rinkimą. Viename iš klasikinių konfucianistinių kanonų „Šidzing“ („Dainų kanone“) surinkta daug liaudies kūrybos. Imperinėje Kinijoje muzikos reikalus reguliavo muzikos „ministerija“, įkurta dar Čin dinastijos laikais (III a. pr. m. e.). Valdant imperatoriui Han Udi, ji buvo išplėsta. Ilgainiui muzikos reikšmė nublanko prieš tapybą ir poeziją.

Seniausiu užrašytu kūriniu laikoma pjesė činiui „Vieniša orchidėja“, sukurta maždaug X a. pr. m. e. Činio muzika ypač suklestėjo Tang dinastijoje, tačiau juo grota dar iki Han.

Pirmąjį europietišką muzikos instrumentą – klavesiną – į Kiniją atgabeno jėzuitas Mateo Riči (XVII a.)

XX a. pradžios kultūriniai judėjimai Kinijoje skatino menininkus domėtis vakarietiškomis muzikos tradicijomis. Nemažai atlikėjų išsimokslino užsienyje ir, grįžę į Kiniją, vis dažniau atliko europietišką klasikinę muziką, kūrė naudodamiesi vakarietiška notacija. Šiuos bandymus rėmė ir Guomindano valdžia.

Didžiuosiuose miestuose pradėjo burtis simfoniniai orkestrai. Tradicinė kinų muzika imta jungti su džiazo elementais, muzikantai prie tradicinių instrumentų ėmė naudoti ir ksilofonus, saksofonus, smuikus, kitus ne kiniškus instrumentus. Šanchajuje tokio tipo muzika ypač klestėjo 3 dešimtmetyje ir vadinta „laikmečio muzika“ (時代曲).

Po 1942 m. komunistai pradėjo kampaniją, kuria buvo skatinama kurti revoliucinę muziką, remiantis liaudies dainomis. Vienas garsiausių pavyzdžių – „Rytuose raudona“ (kin. 东方红, pinyin: Dōngfāng Hóng), perdirbta iš Šansi provincijoje užrašytos dainos. Šiuo laikotarpiu taip pat parašyta garsi kantata „Geltonoji upė“ (aut. Sian Singhai).

Į valdžią 1949 m. atėjusi komunistų partija populiariąją muziką paskelbė pornografine. Maoistai popmuziką laikė meno nuosmukiu. Tinkamomis laikytos tik revoliucinės dainos.

Po 1989 m. įvykių Tiananmenio aikštėje valdžia ėmė remti kiek kitokį muzikos stilių – vadinamąjį „šiaurės vakarų vėjo“ (西北风). Jam būdingas iš vakarietiškos popmuzikos perimtas spartus tempas, išryškinta ritmika ir bosinės linijos. Iš šio stiliaus vėliau išsivystė kinų roko muzika.

„Midi“ festivalis 2007 m.
Muzikavimas parke Guangdžou mieste

Kadangi Kinijoje labai paplitęs piratavimas, nemažai įrašų kompanijų pirmiausia albumus išleidžia Taivane ir Honkonge, o didžiojoje Kinijoje jie pasirodo vėliau.

Kasmet Pekine vyksta šiuolaikinės muzikos festivalis „Midi“, Junnano provincijoje – „Sniego kalno“ festivalis.

Rokas gyvuoja praktiškai tik Pekine ir Šanchajuje. Dėl to, kad neturi valstybės paramos, ši muzika negali pasiekti didelės auditorijos ir nėra itin populiari.

Tradicinė muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai būdavo grojama pavieniui arba nedideliais ansambliais, į kuriuos įeidavo įvairūs styginiai skambinamieji instrumentai, fleitos, mušamieji (lėkštės, gongai, būgnai, varpai). Instrumentai tradiciškai skirstomi pagal medžiagą, iš kurios padaryti: oda, moliūgas, bambukas, medis, šilkas, molis, metalas arba akmuo. Naudojama penkių garsų dermė.

Instrumentai:

  • Mediniai pučiamieji: dizi (bambukinė fleita), šengas (bambukinai lūpiniai vagonėliai), suona, guan (bambukinis instrumentas su „liežuvėliu“).
  • Styginiai griežiamieji: dvistygis erhu ir jo variacijos.
  • Styginiai skambinamieji: činis (guqin; kiniškos „kanklės“), sanxian (tristygė „kiniška liutnia“), yangqin (iš Vidurinės Azijos atėjęs instrumentas, kuriuo grojant stygos užgaunamos lazdelėmis), guzheng (panašus į cinį instrumentas), pipa ir kt.

Pagrindinis straipsnis: Kinų opera

Kinų opera – specifinė meno šaka, kurioje į vieną visumą sujungiami pasakojimas, muzika, kostiumai ir grimas, akrobatika. Kinų operos muzikai būdingas labai aukštų tonų dainavimas, kuriam pritariama styginiais ir mušamaisiais instrumentais. Skirtingi regionai turi savas „operos“ atmainas.

Patriotinė muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patriotinė („valstybės“) muzika (国乐 guóyuè), perdirbta iš tradicinės muzikos (paprastai orkestrui), valstybės visokeriopai remiama nuo pat komunistų atėjimo į valdžią. Simfoninės patriotinės muzikos pavyzdys – „Geltonosios upės“ kantata, 1969 m. perrašyta į koncertą fortepijonui.

Honkongo dainininkė Janice Vidal

Kinų kalbomis atliekama pop muzika vadinama C-pop. C-pop pradžią davė „laikmečio muzika“, populiari Šanchajuje XX a. 3 deš. Honkongo kantonietiška muzika vadinama Cantopop, o bendrine („mandarinų“) kalba dainuojama muzika atitinkamai įvardijama kaip Mandopop.


Roko ir metalo muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]