Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas

Kernavės archeologinė vietovė
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Lietuva
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1137
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2004  (28-oji sesija)
Vikiteka:	Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas įkurtas pietryčių Lietuvoje, dešiniajame Neries krante. Plotas 194,4 ha, direkcija Kernavėje. Rezervatas įsteigtas 1989 m. siekiant išsaugoti neįkainojamą archeologijos, istorijos ir gamtos paminklų kompleksą.

2004 m. Sudžou mieste (Kinija) vykusioje 28-ojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Gamtos ir kultūros vertybės

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kernavės piliakalniai.

[Interactive fullscreen map]

Rezervato objektai:

1

Bažnyčia

2

Mindaugo sostas

3

Aukuro kalnas

4

Įgulos kalnas

5

Kriveikiškio piliakalnis

6

Lizdeikos kalnas

Vaizdingame Pajautos slėnyje netoli Neries aptikti gausūs archeologiniai radiniai ir 5 piliakalnių kompleksas liudija turtingą Lietuvos krašto istoriją. Gyventojai čia atsikraustė maždaug IX-VIII tūkst. pr. m. e. Pirmaisiais mūsų eros amžiais Pajautos slėnyje išaugo stambios gyvenvietės, gynybai buvo naudojami piliakalniai. XIII a. Kernavė tapo feodaliniu miestu, kurio gynybinį branduolį sudarė 4 piliakalniai. Aukuro kalne buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sostas, Lizdeikos ir Kriveikiškių piliakalniai – tai saugoję kunigaikščio pilį priešpiliai. Piliakalnių papėdėje išaugo amatininkų ir pirklių kvartalai, o Pilies kalne susiformavo aukštutinė miesto dalis. Upės sąnašos, palaidojusios apleistą po 1390 m. kryžiuočių antpuolių miestą Pajautos slėnyje, puikiai išsaugojo iki mūsų laikų daugybę radinių.

Muziejaus ekspozicijoje galima susipažinti su unikalia archeologine medžiaga. Kernavė garsėja Rasos švente, rengiamomis gyvųjų amatų dienomis.

Rezervato teritorija (194,4 ha)

Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Piliakalniai – išraiškingiausias rezervato akcentas. Lietuvoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau niekur kitur nerasime penkių vienoje vietoje. Tai istorinių gamtos procesų (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas. Kaip pagrindinis senovės lietuvių gyvenvietės tipas, piliakalniai egzistavo nuo bronzos amžiaus pabaigos iki XV a. Ne išimtis ir Kernavė. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o XIII a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.

Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:

1. Kernavės piliakalnis, vadinamas Aukuro kalnu, Barščių kalnu, Šventu kalnu (I-XIV a.).
2. Kernavės piliakalnis II, vadinamas Mindaugo sostu (IV-XIV a.).
3. Kernavės piliakalnis III su gyvenviete:
   1. Piliakalnis, vadinamas Lizdeikos kalnas, Smailiakalniu, Kriveikiškio piliakalniu (VI-XIV a.);
   2. Gyvenvietė (VI-XIV a.).
4. Kernavė piliakalnis IV, vadinamas Pilies kalnu, Įgulos kalnu, Piliaviete (VI-XIV).
5. Kernavės senojo miesto vieta, vadinama Žemutiniu miestu (XIII-XIV a.).
6. Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XVIII a.).
7. Kernavės kapinynas (VIII-I a. pr. m. e.)
8. Kernavės senosios bažnyčios vieta (XV-XIX a.).
9. Kernavės senovės gyvenvietė (IX/XIII tūkst.pr. m. e.- IV/V m. e. a.).
10. Kernavės, Kriveikiškio piliakalnis (XIV a. ?).
11. Kernavės, Kriveikiškio kapinynas (XIII-XIV a.).
12. Kriveikiškio kaimavietė (XV-XIX a.).
13. Kernavės, Kriveikiškio dvarvietė (XV-XX a.).
14. Semeniškių senovės gyvenvietė (IV-VIII a.)
15. Semeniškių senovės gyvenvietė II (II/III-V a.)
16. Kernavės medinė koplyčia (XVIII a.)
17. Kernavės mauzoliejinė koplyčia (XIX a.)
18. Klebonija (1881 m.)

Kernavės piliakalniai

Rezervato Buferinės apsaugos zona (2554,2 ha)

Rezervato buferinės apsaugos zonoje yra 5 įvairaus amžiaus senovės gyvenvietės Semeniškių k., taip pat trečioji brasta per Nerį. Ši zona izoliuoja kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrina bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą. Buferinės apsaugos zona skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius.

Fizinės apsaugos pozonis (118,3 ha)

Šiai zonai priskirta teritorija, besiribojanti su rezervatu, ir esančių rezervate sodybų namų valdos. Šioje zonoje leidžiama ūkinė veikla, tačiau ji ribojama, derinant ją su archeologijos vertybių sauga ir gamtinės aplinkos globa. Fizinės apsaugos pozonyje yra 1 nekilnojamoji kultūros vertybė bei 5 vertybės požymius turintys objektai.

Vizualinės (regimosios) apsaugos pozonis (2336,9 ha)

Ši zona suformuota aplink rezervatą ir apsaugos nuo fizinio poveikio zoną tam, kad būtų išsaugota istoriškai susiklosčiusi urbanistinė ir gamtinė aplinka. Vizualinės apsaugos zonoje privaloma ūkininkauti ir vykdyti statybas taip, kad antropogeninės veiklos rezultatai neturėtų neigiamos įtakos archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėms bei istoriniam vietovės kraštovaizdžiui. Į šią zoną patenka ir visas Kernavės miestelis. Vizualinės apsaugos pozonyje yra 4 nekilnojamosios kultūros vertybės bei 5 vertybės požymius turintys objektai.

Archeologiniai tyrimai

Kernavė – tai vienas svarbiausių ir archeologijos požiūriu įdomiausių paminklų Centrinėje bei Rytų Europoje. Nuslinkus ledynams, maždaug prieš 12000 metų čia atsikraustė pirmieji gyventojai. Nuo to laiko Kernavė niekada nebuvo ilgesniam laikui apleista. Čia žmonės gimdavo, augdavo, dirbdavo, kariaudavo, mirdavo ir buvo laidojami. Todėl kompaktiškoje 196,2 h teritorijoje aptikta ir daugiau ar mažiau tyrinėta daugiau kaip 40 įvairių epochų paminklų (ištirta virš 8000 m² ploto). Tai leidžia apžvelgti ne tik atskirus mūsų proistorės etapus, bet ir rekonstruoti ištisą gyvensenos bei laidosenos šiame regione raidą. Daugelis Kernavėje tyrinėtų perkasų atrodė kaip storas įvairiausių laikotarpių kultūrinių sluoksnių pyragas. Kiekvienas sluoksnis jame – tai neįkainojamas Kernavės proistorės puslapis.

Profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai pradėti 1979 m., nuslinkus Mindaugo sosto piliakalnio rytiniam šlaitui (vad. doc. P. Kulikauskas, A. Luchtanas, VU). Aptikti IV – XIV a. kultūriniai sluoksniai. 1979 m. tyrinėta ir dalis gyvenvietės, buvusios šiaurės rytinėje Lizdeikos kalno piliakalnio papėdėje (I tūkst. vidurys – antra pusė). Nuo to meto archeologiniai kasinėjimai Kernavėje vykdomi kiekvieną vasarą.

1980–1982 m. buvo tęsiami ir užbaigti Mindaugo sosto piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai (MA Istorijos instituto ir VU jungtinė ekspedicija, vad. R. Volkaitė–Kulikauskienė).

1981 m. pradėtas kasinėti vėlyvojo geležies amžiaus pilkapynas, esantis apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės (vad. P. Kulikauskas, VU). Ištirti 2 iš 23 čia esančių pilkapių.

1983 m.: ištirti dar 3 pilkapiai minėtame pilkapyne (vad. A. Luchtanas, VU); pradėti didžiausio piliakalnio Kernavėje – Pilies kalno – kasinėjimai (MA Istorijos instituto ir VU jungtinė ekspedicija, vad. R. Volkaitė-Kulikauskienė); išaiškinta atvira geležies amžiaus gyvenvietė (I-VII m. e. a.), buvusi už 400 m į pietvakarius nuo piliakalnių, Neries pirmoje viršsalpinėje terasoje (vad. A. Luchtanas); apie 200 m į rytus nuo minėtos gyvenvietės, prie pat Neries, aptikta akmens amžiaus gyvenvietės liekanų. Nuo 1984 m. archeologinius tyrimus vykdė VU istorijos katedros ekspedicija (vad. A. Luchtanas).

1984 m.: ištirtas dar vienas pilkapis Kernavės pilkapyne (II m. e. tūkstm. pradžia); toliau tyrinėjant geležies amžiaus gyvenvietę prie Neries, patikslinta jos chronologija – III-V a.

1985 m.: tęsiant Pilies kalno piliakalnio tyrinėjimus, nustatyti du pagrindiniai jo naudojimo etapai: I tūkstm. vidurys ir XIII-XIV a.; vykdant sausinimo darbų archeologinę priežiūrą, pavyko nustatyti fortifikacinio elemento – griovio, skyrusio Mindaugo sosto ir Aukuro kalno piliakalnius – struktūrą; Aukuro kalno piliakalnio papėdėje aptikta daug XIII-XIV a. radinių.

1986 m. pradėti (vykdyti ketverius metus iš eilės) archeologiniai tyrinėjimai Pajautos slėnyje, melioracijos metu barbariškai apardytoje zonoje, ten aptikus medinio kelio liekanas, akmenų grindinius, išverstus pastatų sienojus. Siekta išsiaiškinti paminklo pobūdį, chronologiją, nustatyti užimamą teritoriją. Slėnyje aptiktas 60-130 cm XIII-XIV a. kultūrinis sluoksnis. Stratigrafiškai žemiau buvęs medinis kelias – medgrinda – datuotas I tūkstm. viduriu. Tyrinėjimai leido rekonstruoti viduramžių Kernavės miesto planą, dalinę gatvių struktūrą. Miestą sudarė kunigaikščio pilis - rezidencija (Aukuro kalno piliakalnis) su ją saugojusiais priešpiliais (Mindaugo sosto, Lizdeikos kalno piliakalniai) bei du gyvenamieji amatininkų ir pirklių kvartalai. Vienas jų – aukštutinis, maždaug 2 ha ploto - Pilies kalno piliakalnyje, kitas – žemutinis, 10-12 ha ploto - Pajautos slėnyje. Tęsėsi žvalgomojo pobūdžio darbai Kernavės apylinkėse.

1987 m. rytiniame dabartinio miestelio pakraštyje aptiktas ir tyrinėtas XV-XVII a. kultūrinis sluoksnis.

1989 m. apie 100 m nuo Neries, šalia Mitkiškių vienkiemio, aptikti pavieniai mezolito epochos titnaginiai dirbiniai bei neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus kultūriniai sluoksniai. Ankstyvajame geležies amžiuje šioje vietoje buvo plokštinis kapinynas su degintiniais krūsniniais kapais. Tyrinėjant plotą pušyne 30 m nuo upės, į pietus nuo Pilies kalno, rasta neolito laikotarpio titnaginių dirbinių, pirmųjų mūsų eros amžių ūkinė duobė bei viduramžiais datuota duobė, greičiausiai turėjusi apeiginę paskirtį – spėjama čia buvus viduramžių Kernavės alkvietę. Apie 1 km į pietus nuo piliakalnių, abipus Kernavės upelio žiočių, aptiktos dar dvi gyvenvietės: dešiniajame krante - neolitinė bei pirmųjų amžių pr. m. e., kairiajame – romėniškojo laikotarpio. Arčiau Neries surasta neolitinių bei ankstyvojo žalvario amžiaus titnaginių dirbinių, skaldos. Į rytus nuo minėtų gyvenviečių, pirmoje Neries terasoje, aptikta brūkšniuotos bei grublėtos keramikos. Žvalgant ketvirtosios upės terasos pakraštį, apie 0,4 km į rytus nuo Lizdeikos piliakalnio, atrastas penktasis Kernavės piliakalnis – Žvalgakalnis, datuotas XIII-XIV a.

2023 m. rugpjūtį buvusio Kernavės dvaro teritorije rasti XIII–XIV a. nesmulkinti penki ilgieji.

Archeologijos ir istorijos muziejus

Muziejaus pastatas Kernavėje

Muziejaus rinkiniai pradėti kaupti mokytojo Juozo Šiaučiūno dar iki oficialaus steigimo 1930 m. (steigėjas – J. Šiaučiūnas). Iki 1940 m. muziejuje buvo apie 630 eksponatų. Beveik visi surinkti pačioje Kernavėje ir artimiausiose apylinkėse ir apima laikotarpį nuo IX tūkst. pr. m. e. iki XVIII a.

Muziejuje, kurio specializacija – archeologija, saugomi archeologiniai, etnografiniai, istoriniai ir numizmatiniai eksponatai. Muziejaus rinkiniuose saugoma 19 670 vnt., tame skaičiuje pagrindiniame rinkinyje – 14 811 vnt., pagalbiniame – 4 859 vnt. (2009 m. sausio 1 d. duomenys).

Muziejus organizuoja įvairias edukacines programas ir tradicinius renginius: Jonines (birželio 23 d.) ir Gyvosios archeologijos dienas (liepos mėn. pirmąjį savaitgalį).

Direktoriai

• Vytautas Ušinskas – 1989–2003 m.
• Saulius Vadišis – 2003–2019 m.
• Ramojus Kraujelis – nuo 2020 m.

Literatūra

• Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. ISBN 978-9955-37-213-4.

Nuorodos

• Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato svetainė