Kavarskas
| Kavarskas | ||
|---|---|---|
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC 2) ------ vasaros: (UTC 3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Anykščių rajono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 485 | |
| Pašto kodas | LT-29021 | |
 Vikiteka |
Kavarskas | |
Kavarskas – miestas Anykščių rajono savivaldybėje, 15 km į pietvakarius nuo Anykščių, prie kelio 120 Radiškis–Anykščiai–Rokiškis , dešiniajame Šventosios krante. Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Kavarsko centro ir Kavarsko-Paryžiaus). Stovi Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1887 m., veikia Kavarsko vidurinė mokykla, yra paštas, biblioteka. Gelžbetoninis kryžius – aukščiausias Lietuvoje (20 m), pastatytas 1936 m. Kavarsko pakraštyje, prie kelio į Ukmergę.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kavarsko pavadinimas kilęs nuo Stanislovo Kovarskio (Stanisław Kowarski), kuriam priklausė Mažųjų Pienionių dvaras, pavardės (dvarininkinis vietovardis).[3] Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Sudargas, Musteika, galbūt Birštonas). Iki XX a. vidurio miestas buvo žinomas kaip Kovarskas [4], apie 1960 m. imtas vadinti Kavarsku.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kavarskas išsidėstęs Kavarsko kalvagūbryje, altitudė 90–105 m virš jūros lygio, įsikūręs abipus Šventosios intako Pienios, Šventosios upės baseine. Šiauriniame miesto pakraštyje 2002 m. pastatyta 1,5 MW galios Kavarsko hidroelektrinė (užtvanka ir sudarytas Kavarsko tvenkinys). Siurblinė iki privatizacijos perpumpuodavo iki 4,5 m³/s vandens iš Šventosios į 1963 m. iškastą Šventosios-Nevėžio kanalą link Traupio, kuris jungia Šventąją su Nevėžiu [5]. Šiuo metu kanalas apleistas. Šventosios krantus sujungia Kavarsko tiltas (kelyje į Kurklius).
Kavarsko apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Taip pat Kavarsko apylinkėse teka Dagia, Nevėža, Brėškinys, Armukšna, Duobelė. Yra Budrių ir Laviškio ežerai, plyti daug miškų – Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Žvirblėnų, Šovenių raistas ir kt. Miesto įžymybė – Kavarsko tufų šaltiniai (arba Kregūdės šaltiniai). Greta gaisrinės bokšto nuo miestelio atsiveria platus vaizdas į Šventosios slėnį.
Prie miesto yra Kavarsko kaimas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartinio Kavarsko vietoje XV a. buvo Mažųjų Pienionių dvaras. Manoma, kad 1463 m. pastatyta bažnyčia. XV a. pabaigoje Ldk Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido karaliaus iždininkui Stanislovui Kovarskiui. Šiam mirus ir nepalikus įpėdinių, dvaras atiteko jo broliui Andriui Kovarskiui, Vilniaus katedros kanauninkui. Nuo jų pavardės ir pradėta Mažųjų Pienionių dvarą vadinti Kavarsku.
Rašytiniuose šaltiniuose 1538 m. minimas Kavarsko miestelis, įsteigta bažnyčia. 1551 m. vadinamas miestu. XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė dvarininkams Astikams, vėliau Oginskiams, Tiškevičiams, Siesickiams. Nuo 1797 m. veikė parapinė, 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1842 m. Kavarskas degė. XIX a. Kavarskas – miestelis ir dvaras, Vilkmergės apskrities Kavarsko valsčiaus centras.[6]
Draudžiamąją lietuvišką spaudą apylinkėse platino I. Varnaitė ir kiti. 1905 m. išvaikyta carinė valsčiaus valdyba. 1914 m. pastatyta lentpjūvė, veikė malūnas. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. miestelis buvo sudegintas ir sugriautas. 1937 m. įsteigta pradžios mokykla, 1944–1947 m. progimnazija, nuo 1947 m. Kavarsko vidurinė mokykla. 1937 m. įsteigta biblioteka [7] Iki Antrojo pasaulinio karo veikė Kavarsko sinagoga.
1941 m. ir 1948–1949 m. TSRS okupacinė valdžia ištrėmė 11 Kavarsko gyventojų. Per karą 1944 m. sudegė miestelio centras, susprogdintas tiltas, malūnas. Po karo apylinkėse veikė Didžiosios kovos apygardos, "B" partizanų rinktinės, Butageidžio partizanų kuopos ir Algimanto apygardos, Šarūno partizanų rinktinės Lietuvos partizanai. 1944–1953 m. čia buvo NKVD-MGB ir stribų būstinė, čia kankinti ir nužudyti partizanai buvo užkasami Šventosios pakrantėje; kapavietė rasta 1988 m., 2000 m. pastatyti atminimo kryžiai.[8]
Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1956 m. gruodžio 28 d. Kavarskas gavo miesto teises. 2002 m. užtvanka išnuomota ir čia įrengta mažoji 1 MW galios Kavarsko hidroelektrinė. 2005 m. patvirtintas Kavarsko herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1861–1947 m. | Kavarsko valsčiaus centras | Ukmergės apskritis | |
| 1947–1950 m. | Anykščių apskritis | ||
| 1950–1953 m. | Kavarsko apylinkės centras | Kavarsko rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1956 m. | |||
| 1956–1962 m. | rajoninio pavaldumo miestas | ||
| 1962–1971 m. | Anykščių rajonas | ||
| 1971–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Kavarsko apylinkės centras | ||
| 1995– | Kavarsko seniūnijos centras | Anykščių rajono savivaldybė | Utenos apskritis |
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas stačiakampio plano. Istorizmo krypties pseudobazilikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, statytoje 1857–1887 m., yra:
- 3 žalvariniai varpai (1769 m., 1883 m., 1889 m.),
- vargonai (1925 m., meistras čekas J. Tučekas),
- 3 mediniai krucifiksai (visi XX a. pr.),
- dvi ąžuolinės klausyklos (abi XX a. 3-asis dešimtmetis).
Bažnyčios šventoriuje yra koplytėlė su XIX a. pabaigos kryžiumi, stogastulpis (1929 m.). Prie jos trykšta Šv. Jono Krikštytojo šaltinis, papuoštas koplytstulpiu (architektas V. Kavaliauskas). Kavarsko kapinėse stovi liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų kapinių koplyčia (XIX a. 1-oji pusė), kapinių vartų 3 kryžiai (XIX a. pabaiga). Kryžius pokariu Kavarsko, Kurklių ir Vidiškių apylinkėse žuvusių partizanų atminimui, pašventintas 1996 m. Taip pat yra žydų senovinės kapinės.[9]
Kavarsko kryžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestelio pakraštyje, prie kelio į Ukmergę stovi aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis kryžius (20 m), pastatytas 1936 m.[10] Tarpukario Lietuvoje gelžbetonis buvo viena iš moderniausių statybos technologijų. Statydamas tokio aukščio kryžių, Kavarsko mecenatas Pranas Kalibatas akivaizdžiai siekė padaryti įspūdį bei tuo pat metu sukurti modernaus miestelio ženklą.
Panašaus aukščio yra 1990 m. pastatytas Tautos prisikėlimo kryžius Kaltinėnuose (Šilalės rajone).
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||
| 1865 m.*[2] | 1880 m.[11] | 1897 m.sur. | 1902 m.[12] | 1923 m.sur.[13] | 1959 m.sur.[14] | 1970 m.sur.[15] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 572 | 1 410 | 1 546 | 1 749 | 1 041 | 1 287 | 1 191 | ||
| 1974 m.[16] | 1976 m.[17] | 1979 m.sur.[18] | 1989 m.sur.[19] | 2001 m.sur.[20] | 2011 m.sur.[21] | 2021 m.sur.[22] | ||
| 1 100 | 1 100 | 1 113 | 972 | 809 | 666 | 503 | ||
| ||||||||
| ||||||||
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Albertas Griganavičius (1934 — 2015 m.), Šiaulių miesto garbės pilietis
- Vytautas Kaikaris (1912 — 1982 m.), chemijos mokslų daktaras
- Petras Raudonikis (1869 — 1950 m.), farmacininkas
- Gabija Dilytė (2003 m. — ), imtynininkė, olimpietė.
- Feliksas Kalibatas—Narutis (1903 — 1991 m.), Kavarsko viršaitis, partizanas, Algimanto apygardos Butageidžio kuopos vado pavadutojas. [25]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia -
Centrinė dalis šalia bažnyčios -
Kavarsko aikštė -
Kavarsko užtvanka su elektrine -
Kavarsko tvenkinys -
Užtvanka -
Trys kryžiai šalia miestelio -
Akmenų grindinys įvažiuojant į Kavarską
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 648 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 87
- ↑ http://lithuanianphilately.com/postal-history/kovarskas.html Archyvuota kopija 2011-06-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 81 psl.
- ↑ Kowarsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 144 psl. (lenk.)
- ↑ Kavarsko biblioteka
- ↑ Kazys Misius. Kavarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 639 psl.
- ↑ Algimantas Miškinis. Kavarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 639 psl.
- ↑ Kavarsko gelžbetoninis kryžius Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto. architektūros objektai
- ↑ Kowarsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 144 psl. (lenk.)
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Kavarskas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 103 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Kavarskas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 400 psl.
- ↑ Kazys Misius, Algimantas Miškinis. Kavarskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 271-272
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=2533
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kavarskas. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 489 psl.
- Anykščių krašto vietovių žinynas
- Miesto svetainė Archyvuota kopija 2010-03-14 iš Wayback Machine projekto.
- Nuotraukos Archyvuota kopija 2010-03-12 iš Wayback Machine projekto.
| |||||||||||||||||
