Kaja (midžikendai)
3°55′55″ p. pl. 39°35′46″ r. ilg. / 3.93194°š. pl. 39.59611°r. ilg.
| Šventosios midžikendų giraitės kajos | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Kenija
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | iii, v, vi |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 1231 |
| Regionas** | Afrika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2008 (32 sesija) |
  Kaja (midžikendai) šalies/regiono žemėlapyje
| |
 Vikiteka: |
Kaja (midžikendai) |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Kaja (midžikendų kalba: kaya, daugiskaita makaya) – midžikendų tautos šventosios giraitės, išsidėsčiusios Kenijos rytinėje pakrantėje. 2008 m. 10 kajų paskelbtos UNESCO pasaulio paveldo objektu[1]. Po metų su kajomis susijusios legendos, tradicijos ir ritualai paskelbti nematerialiuoju pasaulio paveldu[2].
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kajų kūrimasis prasidėjo su midžikendų migracija į dabartinę gyvenamąją teritoriją iš jų mitinės protėvynės, vadinamos Šungavaja (Shungawaya). Greičiausiai tai įvyko XVI a., kuomet dabartinės Etiopojos ir Somalio teritorijoje vyko oromų migracijos. Oromai išstūmė midžikendų protėvius ir privertė migruoti į pietus. Atsikėlę į dabartinės Kenijos teritoriją, midžikendų protėviai suskilo į 6 subetnosus, kurių kiekvienas kalvų viršūnėse įkūrė savo religinį centrą – kają. Pirmosios kajos buvo Giriama, Džibana, Kambė, Ribė ir Kinondo[3]. Vėliau atskilo dar trys grupės, kurios sukūrė savo kajas: Digo, Čonjy, Kauma. Taip kajų ir subetnosų skaičius išaugo iki 9. Tuo metu nusistovėjo ir midžikendų savivardis, kuris reiškia „9 kaimai“[4].
Midžikendų kalba kaya reiškia „namai“, taip turint omenyje genties, bendruomenės namus. Pirmosios kajos atliko svarbią funkciją konsoliduojant atskiras midžikendų gentis, nes tarnavo kaip religiniai, administraciniai centrai. Jos buvo ir įtvirtinti gynybiniai centrai, skirti gintis nuo kaimynų svahilių, kvavių, segedžu. XIX a. jų reikšmė sumenko, senosios kajos buvo apleidžiamos, kuriamos naujos. Nors XX a. viduryje kajos liko nebegyvenamos, tačiau religinė jų reikšmė išliko[5].
Tradiciškai kajas sudarydavo įtvirtinta gyvenvietė, šventykla, kapinės ir šventoji giraitė, tačiau dabar jos yra nebegyvenamos. Todėl išlikę tik saugomos šventosios giraitės. Rytų Kenijoje masiškai iškertant miškus, jos lieka paskutinėmis neliestos gamtos salomis visame regione. Jose išlikusi didelė gamtinė įvairovė: 187 augalų, 48 paukščių, 45 drugelių rūšys, čia gyvena kolobai[6]. Nepaisant valstybiniu ir traptautiniu mastu vykdomos apsaugos, daug kajų yra atsidūrę rizikoje, kad bus sunaikintos[7].
Išsidėstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kajos yra išsidėstę Kenijos rytinėje pakrantėje (Kvalės, Mombasos, Klifio apskritys). Dauguma jų koncentruojasi atkarpoje tarp Mombasos ir Klifio.
Mokslininkams pavyko identifikuoti daugiau nei 50 kajų visame regione[8]. Stengiantis sustabdyti jų nykimą, aplinkinių miškų kirtimą, 38 jų buvo paskelbtos nacionaliniais kultūros paminklais, ir jomis rūpinasi vietos bendruomenės[9].
2008 m. 11 kajų kompleksų (daugiausia seniausios kajos) buvo pripažintos pasaulio paveldo paminklais: Giriama, Džibana, Kambė, Kauma, Ribė, Kinondo, Čonji, Rabai kajos ir Duruma kajos. Jos užima svarbią vietą konstruojant bendrą midžikendų, o taip pat atskirų genčių tapatybę[10].
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kajų archeologiniai tyrimai atliekami nuo 1980 m. Vienas iš išsamiausių buvo atliktas H. Mutoro, išleistas 1987 m., kuris tyrinėjo 8 kajas. Jo metu buvo nubraižyti kajų žemėlapiai, jų išsidėstymas regione. Kadangi kajos yra šventos, ir jose egzistuoja daug religinių apribojimų, taip pat dėl gausių kapaviečių wikango, kasinėjimų vykdymas yra labai komplikuotas[11]
Kajos yra apsuptos miško, ir iš jų veda keli keliai, žymimi medinių vartų. Prie vartų įkasti talismanai fingo. Pasak legendos midžikendų protėviai juos atsinešė iš Šungavajos. Paprastai jie yra akmeninio ąsočio formos, bet giriamai naudoja didelius akmenis. Keliai baigiasi miško proskynose, kurių centre yra kupolo formos pastatas moroni. Abipus jo auga figmedis (mugandi) ir baobabas (muyu)[12].
Nematerialusis paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Tradicijos ir praktikos susiję su midžikendų šventosiomis giraitėmis kajomis | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
| Vieta |  Kenija
|
| Regionas** | AFR |
| Įrašas | 2009 |
| Pavojuje | Taip |
| Nuorodos | |
|
Nuoroda |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Su kajomis yra susijusi turtinga tikėjimų ir papročių sistema. Ją tradiciškai reguliuodavo genties seniūnų taryba ngambi, kuri būdavo atsakinga už giraičių priežiūrą, draudimų laikymąsi. Nuo XX a. ngambi praranda savo funkcijas[13].
Dauguma kajų yra neprieinamos turistams. Išimtis yra Kinondo kaja, kuri gali būti lankoma kaip specialaus ekoturizmo projekto dalis[14]. Tiesa, čia egzistuoja daug apribojimų, reguliuojančių aprangą, draudžiančių pakenkti augalams bei gyvūnams, fotografuoti, garsiai kalbėtis ir pan.
Yra laikoma, kad kajose gyvena midžikendų protėvių dvasios korma. Todėl kaip nors liesti natūralią jose esančią gamtą yra draudžiama. Visa tai apipinta gausiais prietarais, kad bandant kirsti augalus, mačetė atšoks ir sužeis žmogų, iš kajoje surinktų žabų užkūrus ugnį, ji atneš ligas, o iš kajoje nukirsto medžio pastačius namą, jis sugrius[15]. Vienintelės gėrybės, kurios renkamos iš kajų, yra vaistažolės.
Kajose ir dabar atliekami svarbūs bendruomenių ritualai, skirti prišaukti lietų, melsti taikos, gero derliaus, ekonominės gerovės, sėkmės politikoje, dėkoti[16] 2009 m. UNESCO pripažino su kajomis susijusias legendas, ritualus ir tradicijas Nematerialiuoju pasaulio paveldu, kuriam reikia skubios apsaugos[17].
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sacred Mijikenda Kaya Forests
- ↑ Traditions and practices associated with the Kayas in the sacred forests of the Mijikenda
- ↑ Spear, Thomas (1978). The Kaya Complex. Kenya Literature Bureau.
- ↑ Mutoro, Henry Wangutusi (1985). „The Spatial Distribution of the Mijikenda Kaya Settelements on the Hinterland Kenya Coast“. Transafrican Journal of History. 14: 78–100.
- ↑ Tinga, Kaingu Kalume (September 2004). „The Presentation and Interpretation of Ritual Sites: the Mijikenda Kaya case“. Museum International. 56 (3): 8–14.
- ↑ Zeppel, Heather (2006). Indigenous Ecotourism: Sustainable Development and Management. CABI. ISBN 978-1-84593-125-4.
- ↑ Tinga, Kaingu Kalume (September 2004). „The Presentation and Interpretation of Ritual Sites: the Mijikenda Kaya case“. Museum International. 56 (3): 8–14. doi:10.1111/j.1350-0775.2004.00476.x. S2CID 162459142.
- ↑ Tinga, Kaingu Kalume (September 2004). „The Presentation and Interpretation of Ritual Sites: the Mijikenda Kaya case“. Museum International. 56 (3): 8–14.
- ↑ Zeppel, Heather (2006). Indigenous Ecotourism: Sustainable Development and Management. CABI. ISBN 978-1-84593-125-4.
- ↑ Sacred Mijikenda Kaya Forests
- ↑ Mutoro, H. W. (1987). An Archaeological Study of the Mijikenda Kaya Settlements on Hinterland Kenya Coast (Thesis).
- ↑ Tinga, Kaingu Kalume (September 2004). „The Presentation and Interpretation of Ritual Sites: the Mijikenda Kaya case“. Museum International. 56 (3): 8–14. doi:10.1111/j.1350-0775.2004.00476.x. S2CID 162459142.
- ↑ Trosper, Ronald L. (14 October 2011). Traditional Forest-Related Knowledge: Sustaining Communities, Ecosystems and Biocultural Diversity. Springer. ISBN 978-94-007-2144-9.
- ↑ „Kaya Kinondo Ecotourism Project“. Eco Tourism Kenya. Archived from the original on 18 December 2013.
- ↑ Eaton; Lorentzen (8 September 2004). Ecofeminism and Globalization: Exploring Culture, Context, and Religion. Rowman & Littlefield Publishers. ISBN 978-0-585-48276-7.
- ↑ Tinga, Kaingu Kalume (September 2004). „The Presentation and Interpretation of Ritual Sites: the Mijikenda Kaya case“. Museum International. 56 (3): 8–14. doi:10.1111/j.1350-0775.2004.00476.x. S2CID 162459142.
- ↑ Traditions and practices associated with the Kayas in the sacred forests of the Mijikenda
