Jugoslavijos istorija

Jugoslavija buvo valstybė pietryčių Europoje, kuri iš pradžių egzistavo kaip monarchija (1918-1941 m.), o vėliau kaip socialistinė ir federacinė valstybė (1945-1991 m.). šios daugiatautės valstybės istoriją daugiausia lėmė konfliktai tarp jos teritorijoje gyvenusių tautų. Tautinė nesantaika galop lėmė ir šios valstybės žlugimą.

Apžvalga (1918-1991 m.)

SHS valstybės herbas

Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės karalius Aleksandras I

Jugoslavijos valstybė buvo įkurta 1918 m. kaip Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (Kraljevina Srba, Hrvata i Slovenaca, SHS). Naujoji valstybė sujungė Serbiją ir Juodkalniją su subyrėjusios Habsburgų monarchijos dalimis: Kroatija-Slavonija, Vojevodina, Dalmatija, Krajna ir Pietų Štirija bei Bosnija-Hercegovina.

Jau kuriantis valstybei egzistavo skirtingos būsimosios valstybės sandaros sampratos. Iki tol Austrijai-Vengrijai priklaususių teritorijų slavai siekė federacinės struktūros, tuo tarpu Serbijos vyriausybė norėjo sukurti centralizuotą unitarinę valstybę. Dėl Italijos siekių išplėsti savo teritoriją į Istriją ir Dalmatiją valstybė buvo įkurta paskubomis, o sprendimas dėl Jugoslavijos valstybės sandaros atidėtas, nes įtakingos abiejų pusių politinės jėgos sutarimo nesugebėjo pasiekti. Galiausiai buvo sukurta centralizuota Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė, kurioje dominavo serbai. Tai neatitiko federacijos siekusių kroatų tikslų. Sostinė ir centrinis aparatas buvo Belgrade, kur vyravo didžiaserbiška tautinė idėja. Ilgą laiką kovoję dėl autonomijos Vengrijos karalystėje kroatai bendra valstybe buvo labiausiai nusivylę. Aristokratinis serbų nacionalizmas bandydamas įsiviešpatauti bendroje valstybėje, susidūrė su kroatų aristokratinio ir biurokratinio nacionalizmo mišiniu bei buržuaziniu slovėnų nacionalizmu.

Prieštaravimai tarp skirtingų tautų per 70 metų daugiatautės valstybės istoriją taip ir nebuvo įveikti. Jau tarpukaryje tai lėmė valstybės egistavimui grėsusias krizes, kai kovojančiosios pusės buvo pasiskirsčiusios iš esmės pagal tautinį principą. Kita Jugoslaviją kamavusi problema buvo skirtingas ekonominio, kultūrinio ir socialinio išsivystymo lygis susijungusiose šalyse. Labiausiai išsivysčiusiomis buvo anksčiau Dunojaus monarchijai priklausiusios Slovėnija, Kroatija ir Vojevodina. Šios šalys prie bendrojo Jugoslavijos socialinio produkto prisidėjo žymiai daugiau, nei likusios dalys. Išsivystymo atotrūkis tarp Pietų ir Šiaurės dar labiau išryškėjo paskutiniajame Jugoslavijos valstybės egzistavimo etape XX a. 9-ame dešimtmetyje.

Kai 1941 m. balandžio mėnesį Trečiasis Reichas paskelbė Jugoslavijai karą, valstybė dėl savo vidinių prieštaravimų sužlugo per keletą dienų, o agresoriams nebuvo rimtai pasipriešinta. Okupantai pasinaudojo vienybės tarp jugoslavų trūkumu - kai kurios dalys buvo aneksuotos, kitos perduotos Vengrijai, Bulgarijai ir prijungtos prie Italijos kolonijos Albanijos, o Kroatijoje sukurtas fašistinis marionetinis režimas. Netrukus Jugoslavijoje susikūrė partizanų daliniai, kurie kovojo su okupantais: iš pradžių stipriausiais buvo monarchijai ištikimų četnikų daliniai, tačiau greitai dominuoti ėmė komunistų partizanai, vadovaujami Josipo Broz Tito.

Antrasis pasaulinis karas Jugoslavijoje tuo pačiu buvo ir pilietinis karas su persipynusiais frontais, kurie dažnai sutapo su etninėmis ribomis. Partizanai ir kolaborantai kovojo tarpusavyje. Vieni prieš kitus kovojo četnikai ir Tito partizanai. Daugiausia karo nusikaltimų Jugoslavijoje įvykdė ne okupantai, bet skirtingose pusėse bekovojantys patys jugoslavai. Taip kroatų ustašių daliniai išžudė dešimtis tūkstančių serbų civilių, kurie buvo jų kontroliuojamoje teritorijoje, bosniai buvo verbuojami į SS, o komunistų partizanai po karo pabaigos išžudė tūkstančius slovėnų ir kroatų (Bleiburgo žudynės), kurie kovojo Ašies valstybių pusėje.

Galiausiai nugalėjo komunistai ir Tito su savo partija užėmė atsikuriančios Jugoslavijos valdžią. Komunistų vadas bandė tautybių problemą spręsti jėga pašalindamas vidaus priešus bei sukurdamas federaciją. Antrosios Jugoslavijos pagrindiniu mitu tapo bendra visų tautybių partizanų dalinių kova prieš fašistinius okupantus. Ši kova buvo ypač akcentuoja, o jugoslavų pilietinis karas ir susiję nusikaltimai nutylimi.

Po karo pabaigos Jugoslavija atkurta kaip socialistinė ir federacinė valstybė. 1945 m. Jugoslvijos komunistai įkūrė šešias federacines respublikas: Slovėniją, Krotiją ir Serbiją; nuo Serbijos atskirtos Makedonija ir Juodkalnija, taip susilpninant dominuojančią Serbijos padėtį, kuri buvo pirmojoje federacijoje. Be to, sukurta šeštoji, etniškai labai mišri respublika Bosnija-Hercegovina, kurios Tito nenorėjo atiduoti nei Serbijai, nei Kroatijai. Serbija išliko didžiausia respublika, tačiau joje vėliau buvo sukurtos autonominės Vojevodinos ir Kosovo respublikos.

Kaip ir kitose komunistinėse šalyse, po 1945 m. buvo visiškai pertvarkyta ekonominė sistema. Buvo nacionalizuoti bankai ir pramonė, panaikinta stambioji žemėvalda. Skirtingai nuo kitų komunistinių valstybių Jugoslavijoje nebuvo vykdoma žemės ūkio kolektyvizacija.

Užsienio politikoje komunistinė Jugoslavija sugebėjo atsikratyti stalinistinės Tarybų Sąjungos įtakos, o tarptautinėje arenoje Šaltojo karo metu Jugoslavija buvo laikoma neprisijungusiųjų šalių judėjimo lydere.

Atsiskyrusi nuo sovietų bloko Jugoslavija gavo didelę ekonominę Vakarų pagalbą, nors tuo pačiu išlaikė artimus prekybinius santykius su Ekonomine savitarpio pagalbos organizacija. Kurį laiką Jugoslavijos ekonominė sistema atrodė sėkminga ir gyvenimo lygis Jugoslavijoje pagerėjo. Vėliausiai septintajame dešimtmetyje visgi paaiškėjo, kad nepavyko ekonomiškai išvystyti pietinių respublikų, taip pat tai, kad gyvenimo lygio pagerėjimas pasiektas ypač didelio valstybės įsiskolinimo kaina, bei tai, kad nors dešimtys tūkstančių jugoslavų uždarbiavo Vakarų Europoje, nepavyko suvaldyti bedarbystės lygio.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje paaštrėjo nacionaliniai prieštaravimai tarp Jugoslavijos tautų. Iš filologų ginčų dėl serbų-kroatų kalbos standartizavimo kilo Kroatijos pavasario judėjimas, gynęs kroatų teises Jugoslavijoje. Šis judėjimas 1971 m. buvo numalšintas policijos pagalba.

1974 m. Tito išleido naują Jugoslavijos konstituciją, kuri sustiprino federacinių respublikų ir autonominių kraštų teises. Po Tito, kuris pagal konstituciją buvo prezidentu iki gyvos galvos, mirties 1980 m. valstybės aukščiausiąja institucija tapo valstybės prezidiumas, sudarytas iš respublikų prezidentų.

Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika

Socialistinės Jugoslavijos vėliava

Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika susikūrė po Antrojo pasaulinio karo. Jos istorija apima laikotarpį nuo 1945 m. lapkričio 29 d., kai pakeitė iki tol gyvavusią Jugoslavijos Demokratinę Respubliką, iki 1992 m. balandžio 28 d. žlugus Jugoslavijos Socialistinei Federacinei Respublikai ir susikūrus Jugoslavijos Federacinei Respublikai.

Nuo pat valstybės susikūrimo tarp jos skirtingų dalių egzistavo ryškūs ekonominiai skirtumai, kurie, nepaisant aktyvių vadovybės pastangų, taip ir nebuvo įveikti. XX a. septintajeme dešimtmetyje kilusi ekonominė krizė sukėlė politinius protestus ir nacionalisnius albanų, kroatų ir serbų judėjimus. Šių įvykių įtakota naujoji 1974 m. Jugoslavijos konstitucija buvo orientuota į ekonomikos ir kai kurių kitų valstybės valdymo sričių decentralizavimą.

XX a. devintajame dešimtmetyje Jusgoslavijos SFR prasidėjo ekonominė krizė, kuri laikoma ir viena iš valstybės žlugimo priežasčių. Smuko gamybos ir pragyvenimo lygis, kilo hiperinfliacija, padidėjo įsiskolinimas užsieniui, bedarbystė. Kaip ir septintajame dešimtmetyje tai paskatino etninių konfliktų paaštrėjimą. Ekonominiai skirtumai gali būti valstybių skilimo priežastimi, nes neturinčios valstybės tautos negali apginti savo ekonominių interesų. Nacionalistiniai sąjūdžiai kilo ir atsilikusiose dalyse (Kosove) ir ekonomiškai labiau pažengusiose Jugoslavijos dalyse (Kroatija). Prieštaravimai tarp respublikų kilo dėl ekonominių reformų pobūdžio ir ekonominės pagalbos mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms respublikoms. Kadangi Kroatijos ir Slovėnijos respublikų ekonomika buvo labiau išsivysčiusi (jas galima vadinti industrinėmis Jugoslavijos respublikomis), šios vakarinės respublikos buvo suinteresuotos liberaliomis reformomis ir didesne šalies decentralizacija. Serbijos vadovybė ir centrinis biurokratinis aparatas, priešingai, kaip priemonę ekonominės krizės įveikimui matė didesnę centralizaciją. Kitos respublikos užėmė tarpinę poziciją arba neturėjo aiškios nuomonės.

Taip pat paaštrėjo valdančiosios partijos legitimacijos klausimas. Sugebėjimas užtikrinti minimalią gerovę darbininkams ir smulkiems žemės ūkio produkcijos gamintojams buvo vienas iš komunistinio režimo pagrindų, kartu su "trečiojo kelio" ideologija. Devintajame dešimtmetyje, žlungant komunistų sukurtam "socialiniam kontraktui", puikia legitimacijos priemone galėjo tapti nacionalizmas.

XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje vėl aiškesnę išraišką ėmė įgauti Jugoslavijos tautų nacionalistiniai judėjimai. Serbų nacionalistiniai judėjimai didžiausią grėsmę serbų tautai vaizdavo iš Kosovo albanų pusės. 1986 m. Serbijos Menų ir Mokslų Akademija parengė dokumentą, kuris tapo žinomas kaip "Memorandumas". Šis dokumentas nebuvo oficialiai pabaigtas ir tapo savotiška serbų nacionalizmo programa. "Memorandume" teigiama, kad "Serbija esanti ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai diskriminuojama Jugoslavijos viduje ir, kad etniniams serbams yra iškilęs pavojus Kosovo krašte ir Kroatijoje. Dokumente pabrėžiama būtinybė sujungti serbus, nepaisant egzistuojančių ribų tarp respublikų ir užtikrinti serbų dominavimą Kosovo krašte, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro albanai. Serbų nacionalistų supratimu albanai siekė išvyti serbus iš Kosovo krašto.

Serbijoje prasidėjo demonstracijos ir mitingai prieš serbų padėties Kosovo krašte blogėjimą. Vienas pagrindinių tų protestų organizatorių buvo Serbijos komunistų partijos funkcionierius S. Miloševičius. S. Miloševičius, remdamasis nacionalistiniu sąjūdžiu Serbijoje dėl serbų teisių Kosove atstatymo, gana greitai įgavo vadovaujančią padėtį Serbijos Komunistų Sąjungoje ir vyriausybėje. S. Miloševičiaus sėkmę garantavo konservatyvioji komunistų partijos frakcija, kuri iš pradžių pasisakė už Jugoslavijos federacijos sustiprinimą remiantis komunistų partijos autoritetu. Vėliau šios pastangos peraugo į judėjimą už "Didžiosios Serbijos" sukūrimą.

Konservatyviųjų komunistų, valstybės funkcionierių ir armijos vadovybės suformuluotą programą galima apibūdinti tokiais pagrindiniais bruožais. Pirma, ekonominės krizės sprendimas galimas tik per didesnę šalies centralizaciją. Antra, jei neįmanoma išsaugoti Jugoslavijos pagal Serbijos pasiūlymus, turi būti sukurta Serbijos valstybė, kuri vienytų visus serbus, nepaisant egzistuojančių vidaus sienų tarp respublikų.

Antrasis serbų nacionalizmo vystymosi etapas (po judėjimo už serbų teises Kosovo krašte) buvo susijęs su serbų tautinių mažumų mobilizavimu kitose Jugoslavijos respublikose, ypač Kroatijoje. Kroatijos serbų padėtis lyginta su serbų padėtimi Kosove. Serbijos nacionalistinė kampanija žiniasklaidoje sukėlė nesaugumo jausmą tarp kroatų. Kroatijos Demokratinės Bendruomenės (HDZ) lyderiai iškilo iš šio netikrumo jausmo, jų pergalę rinkimuose rėmė nacionalistinė programa. Komunistų partija Kroatijoje, kaip ir kitose Jugoslavijos respublikose, irgi bandė būti tautos interesų gynėjais, tačiau jie buvo laikomi Jugoslavijos partinio aparato dalimi, todėl manyta, kad jie negali atstovauti tautos interesų. Be to, nacionalistinės idėjos tarp Kroatijos komunistų pasklido per vėlai ir tebuvo bandymas prisivyti nacionalistinės retorikos radikalumu kitas nacionalistines partijas.

Kitaip nei Serbijoje, kur nacionalizmas iš pat pradžių įgavo agresyvų pobūdį, kroatų nacionalizmas devintajame dešimtmetyje perėjo keletą fazių. Pirminė nacionalizmo fazė ne tik akcentavo nacionalinės valstybės sukūrimą, bet tai siejo su ekonomine ir politine liberalizacija. Teritorinė ekspansija, siekiant suvienyti visus kroatus vienoje valstybėje, buvo minima retai. Vėliau, vykstant kovoms su Jugoslavijos Liaudies Armija bei Bosnijos konflikto metu, liberalusis kroatų nacionalizmo pagrindas nyko.

F. Tudžmano ir valdančiąja tapusios HDZ partijos programa siekė įjungti dalį Bosnijos į Kroatijos teritoriją. Taip pat akcentuota būtinybė perimti į kroatų rankas tam tikras valstybinio gyvenimo sritis, kur dominavo serbai. Komunistų valdymo metais serbų buvo neproporcingai daug armijoje, policijoje, partinėse ir valdymo institucijose. Simboliniu aktu, kuris turėjo parodyti padėties pasikeitimą, buvo konstitucijos pataisa, kuria panaikinta nuostata, kad serbai kartu su kroatais sudaro Kroatijos valstybę.

Jugoslavijos žlugimas

Jugoslavijos padalinimas

Devintojo dešimtmečio pradžioje ėmė aiškėti, kad Jugoslavija pamažu juda link konfederacijos ar net dezintegracijos. Tai buvo visiškai nepriimtina Serbijos kultūriniam ir politiniam elitui, nes tai būtų reiškę pagrindinės serbų nacionalinės idėjos - visi serbai vienoje valstybėje - žlugimą.

Serbams Jugoslavijos dezintegracija buvo skaudi tuo, kad buvo pažeistas savotiškas serbus tenkinantis kompromisas. Nors ir nebuvo sukurta Didžioji Serbija, tačiau visi serbai buvo vienoje valstybėje. Viena iš komunistų populiarumo Serbijoje ir Juodakalnijoje priežasčių buvo tai, kad kiekviena antikomunistinė ataka buvo sutinkama ir kaip nacionalinis konfliktas, pasikėsinimas į serbų dominuojančią padėtį federacijoje.

1991 m. kilo kruvinas karas tarp skirtingų tautinių grupių Jugoslavijoje. Vykdydamos „etninį valymą“ jos mėgino užsitikrinti šalies teritorija viena kitos sąskaita. Etninė nacionalizmo forma ypač nemaloniai pasireiškė Bosnijoje ir Hercegovinoje. Serbams davus pradžią, kroatai su musulmonais irgi įsteigė koncentracijos stovyklas, žudė ir prievartavo moteris.