Pereiti prie turinio

Jotaučių dvaras

Koordinatės: 55°32′52″š. pl. 25°43′10″r. ilg. / 55.5478°š. pl. 25.7194°r. ilg. / 55.5478; 25.7194
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°32′52″š. pl. 25°43′10″r. ilg. / 55.5478°š. pl. 25.7194°r. ilg. / 55.5478; 25.7194

Jotaučių dvaras
Dvaro rūmai iš ŠV pusės
Dvaro rūmai iš ŠV pusės
Vieta Jotaučiai
Įkurtas XIX a.
Bajorų giminės Kozielos-Poklevskiai
Pastatų būklė išlikę raudonų plytų rūmai, tvartai, kumetynas
Savininkas kultūros namai, parduotuvė, žirgynas

Jotaučių dvaras – dvaras Utenos rajone, Jotaučių kaime, esantis kairėje kelio  A6  KaunasZarasaiDaugpilis  pusėje. Dvaro sodyboje išliko raudonplyčiai rūmai, tvartai, kumetynas, šiose patalpose iki 2001 m. veikė parduotuvė, taip pat buvo Jotaučių kultūros namai.[1]

Dvaro tvartas

XVII a.XIX a. dvarą kartu su Degsnio dvaru, Kastulyne valdė Kozielos-Poklevskiai, bendras žemės plotas siekė 1240 dešimtinių, Jotaučių dvare buvo 550 ha.

1853 m. palivarke buvo 9 gyventojai, iš jų 3 – samdiniai, ūkvedys Mauricijus Vivulskis. Po Povilo Kozielos-Poklevskio mirties 1871 m. ūkvedžiu buvo Alfonsas Vivulskis. 1869 m. – Mataušas Sokieškis su kumečiais, tarnais.

1889 m. dvarą valdė Adomas Koziela-Poklevskis, palaidotas Sudeikiuose.

1897 m. dvaras priklausė Tomui Kozielai-Poklevskiui, o valdytojas buvo Adomas Šeduikis. Iš viso 56 gyventojai (11 šeimų). Dvare būdavo bent 4 kumečiai, daug tarnų, padienių darbininkų (gaudavo po 10 kapeikų su valgiu).

1914 m. karo metu pasitraukdamas į Rusiją, ponas įsakė suvolioti javus, išparduoti gyvulius. Karo metu dvarą valdė ūkvedys, tvartai buvo paversti arklių ligonine. Dvare gyveno vokiečiai, jiems dirbo žmonės.

1919 m. dvare įsikūrė bolševikų komitetas.

1920 m. Tomas Koziela grįžo, jam buvo palikta 80 ha žemės, kita išdalinta savanoriams – Aismantui, Jovaišai, Labeikiui.

1940 m. ponui palikti 9 ha, jis apsigyveno kumetyne, o žemė išdalinta 5 naujakuriams. 1941 m. vokiečiai žemę vėl grąžino. 1947 m. Tomas Koziela išvyko į Lenkiją.

  1. „Lankytinos vietos“. utenosseniunija.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-06. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.