Jonas Laurinaitis
Jonas Laurinaitis (1892 m. sausio 14 d. Smilgeliai, Pasvalio raj. – 1947 m. spalio 22 d. Štutgartas) – Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, pulkininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1914 m. baigė Maskvos I gimnaziją. Nuo 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, 1915 m. baigė IV karininkų mokyklą Maskvoje ir tęsė tarnybą fronte, štabskapitonas.
Nuo 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1918 m. paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadu, netrukus tapo I bataliono, o 1919 m. gegužės 6 d. paskirtas II bataliono vadu. 1919 m. gegužės 13 d. su batalionu išvyko į frontą kovai su bolševikais. 1919 m. gegužės 19 d. batalionas paėmė Raguvą ir pasuko Subačiaus – Kupiškio link, bolševikams teko trauktis. Nuo 1919 m. liepos 10 d. 2-ojo pėstininkų pulko vado padėjėjas. 1919 m. rugpjūčio 24 d. pavesta laikinai eiti pulko vado pareigas, teko vadovauti Zarasų operacijai. Už sėkmingą pulko pasirodymą Vyriausiasis karo vadas pareiškė padėką ir apdovanojo Vyčio kryžiumi. 1919 m. lapkričio 21-23 d. dalyvavo Radviliškio kautynėse su bermontininkais.
Nuo 1920 m. kovo 17 d. 2-ojo pėstininkų pulko vadas. 1920 m. balandžio 14 d. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tačiau Seimo atstovo pareigų atsisakė. 1920 m. rugsėjo 22 d. kautynėse prie Seinų pateko į lenkų nelaisvę, iš jos grįžo 1920 m. lapkričio 10 d. Nuo 1922 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios divizijos štabo viršininkas. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus.
1927 m. paskirtas III Karo apygardos štabo viršininku. Nuo 1929 m. pradžios Šiaulių karo apygardos viršininkas. 1930 m. rugpjūčio 1 d. išėjo į atsargą ir apsigyveno Panevėžyje.
1944 m. tarnavo Vietinėje rinktinėje Kaune. Frontui artėjant pasitraukė į Vokietiją, gyveno Štutgarto perkeltųjų asmenų stovykloje. Mirė pabėgėlių stovykloje.[1]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1919 m. Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinas
- 1919 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas
- 1930 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Tamašauskas. Jonas Laurinaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 622 psl.