Jonas Būtėnas

Jonas Būtėnas (1892 m. kovo 27 d. Akmeniuose, Kražių valsčius, Raseinių apskr. – 1968 m. lapkričio 28 d. Čikagoje, JAV) – lietuvių dainininkas (baritonas), pedagogas ir chorvedys.

Biografija

1907 m. baigęs Kelmės dviklasę mokyklą, mokėsi Pagojaus žemės ūkio ir gyvulininkystės mokykloje. Mokėsi vargonuoti, bet nelabai sekėsi, todėl pradėjo dirbti Kelmės kooperatyvo pardavėjo padėjėju.

1909 m. emigravo į JAV – į Mahanoi Sitį, PA. Keletą metų dirbo fizinį darbą, o vakarais mokėsi anglų kalbos ir kitų bendrojo lavinimo dalykų. Netrukus įsijungė į Scrantono, PA, Šv. Juozapo lietuvių parapijos chorą, kuriam tuomet vadovavo Antanas Sodeika. Jis pradėjo lavinti Jono balsą, ir jau 1910 m. įvyko pirmasis dainininko viešas pasirodymas. Po keleto metų persikėlė į Klyvlendą ir pradėjo vadovauti chorui.

1918 m. nuvyko į Niujorką, kur toliau lavino balsą pas įvairius pedagogus. Apie metus vadovavo „Aido“ chorui (50 dalyvių). 1919 m. pastatė operetę „Iš meilės“. Kaip solistas pradėjo reikštis Operetės choro koncertuose ir operečių spektakliuose (chorui vadovavo Ksaveras Strumskis). Vėliau apsistojo Bostone ir su Stasiu Šimkum daug koncertavo, rinko aukas. Kiek laiko vadovavo „Aido“ chorui Worcesteryje, MA.

1922–1927 m. dainavimą studijavo Italijoje – Neapolyje ir Milane – pas prof. Mario Sammarco. 1926 m. debiutavo Garibaldi teatre Palerme Šarlio Gouno operoje „Faustas“. Buvo priimtas į gastroliuojančią operos trupę; sukūrė Džiuzepės Verdi operų „Traviatos“ ir „Rigoletto“ pagrindinius vaidmenis, dainavo Mantujoje, Turine, Veronoje, Milane ir kt.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1928–1944 m. su pertrauka dainavo Valstybės teatre Kaune, kur sukūrė apie 20 klasikinių operų vaidmenų, daug koncertavo Lietuvos miestuose ir per Vilniaus radiją su filharmonijos orkestru, diriguojamu Jeronimo Kačinsko. Dainavo Rygos, Talino, Helsinkio, Stokholmo, Oslo, Kopenhagos, Briuselio, Paryžiaus, Vienos, Prahos ir Budapešto radiofonuose. 1941 m. pakviestas į Kauno konservatoriją dėstyti dainavimą. Tuo pat metu savo privačioje studijoje turėjo apie 30 mokinių (S. Barą, J. Vaznelį, V. Adamkevičių, P. Kovelį, V. Benderį, V. Bakūną, M. Kripkauskienę ir kt.).

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, lietuvių stovyklose rengė koncertus ir mokė dainininkus. 1947 m. žiemą persikėlė į JAV ir apsistojo Niujorke. Netrukus surengė koncertų Bostone, Elizabethe ir Niujorke. 1950 m. apsigyveno Čikagoje, įkūrė savo dainavimo studiją, Broniaus Jonušo vadovaujamame vyrų chore lavino dainininkų balsus. Pašlijus sveikatai liko visų apleistas ir mirė skurde. Į plokšteles įdainavo apie 100 liaudies dainų ir kitų kūrinių.